Blogas

"Lituanica" skrido nelegaliai. Įrodyta: už pažeidimą grėsė sankcijos. I.

2013-06-22

Skrydžio teisėtumo klausimas, kaip ir daugelis kitų "Lituanicos" istorijoje, yra iš tolo apeinamas ar tik ganėtinai atsargiai paminimas. Užsimenama, kad visų leidimų lakūnai tarsi neturėjo, bet čia pat priduriama, kad kažkokius vis dėlto turėjo.

Niekur neteko matyti juodu ant balto parašyta: "S. Darius ir S. Girėnas per Atlantą išskrido neteisėtai." Lygiai taip pat neteko regėti priešingo teiginio: "Lakūnai pakilo visiškai įteisinę savo skrydį."

Kaip tai suprasti? Klausimas aiškus, konkretus. Be didelių pastangų bet kas gali išsiaiškinti, kad nuo 1932 m. transatlantiniai skrydžiai JAV privalėjo būti teisiškai įforminti: tuo metu jau viešai buvo piktinamasi, kad nevaržomos iniciatyvos sudaro prielaidas beprasmei lakūnų rizikai ir žūtims.

Bet "Lituanicos" atveju atsakymo vietoje jau 80 metų - nei šis, nei tas. Kuo paaiškinti lig šiol pučiamą miglą?

Ogi tuo, kad ligi šiol naudotasi ribotais šaltiniais arba verstasi visai be jų. Dešimtys autorių rašė (arba pasakojo) tai, kuo tikėjo, ką galbūt girdėjo, kaip prisiminė arba... ką sugalvojo. Įdėmiai nagrinėdamas istoriografiją įsitikini, kad visko pasitaikydavo.

 

Atgyvenusi Balučio versija


Solidesni tyrinėtojai iš esmės rėmėsi vienu pagrindiniu šaltiniu: 1933 m. JAV lietuvių spaudoje išplatintu ir 1935 m. P. Jurgėlos knygoje panaudotu (beje, Lietuvos centriniame valstybės archyve URM fonde, pasiuntinybės Vašingtone bylose saugomu) pasiuntinio Broniaus Kazio Balučio raštu.

Kai po katastrofos ir laidotuvių Kaune dalis JAV spaudos ėmė "visus šunis karti" ant Lietuvos vyriausybės, tarnybinės ir moralinės pareigos verčiamas diplomatas 1933 m. rugpjūtį kantriai priminė generaliniams konsulatams ir Amerikos lietuvių laikraščiams, kad lakūnai buvo JAV piliečiai, todėl formaliu požiūriu pasiuntinybė ir Lietuvos vyriausybė į skrydžio įteisinimą ar kitas pasirengimo procedūras nesikišo: de jure požiūriu, lakūnai ir oficialusis Kaunas nebuvo susiję. Deja, visuomenei tai buvo sunku suprasti ir tada, ir... dabar.

Prie šio laiško B. K. Balutis pridėjo ir Valstybės departamento Memorandumą (beje, esantį ir minėtoje JAV nacionalinio archyvo Valstybės departamento fonde saugomoje "Darius & Girch" byloje) apie "Lituanicos" skrydžio įteisinimo raidą bei pasekmes.

Diplomatas - nuoširdus S. Dariaus idėjų rėmėjas, bičiuliškai su juo susirašinėjęs ir dar pats paraginęs neužmesti teisinių reikalų - ypač pabrėžė departamento pastebėjimą, kad S. Darius kruopščiai susirašinėjo su federalais Vašingtone ir dalį leidimų vis dėlto buvo gavęs.

Tokia dalis tiesos ir težinoma ligi šiol.

Dėl jos kilmės ir subjektyvaus pobūdžio ją vadinčiau "B. K. Balučio diplomatine versija".

 

Iškasėm naujienų

 

Tačiau prieš metus Čikagoje ištyrinėtas asmeninis S. Dariaus archyvas (S. Balzeko lietuvių kultūros muziejaus fonduose) ir ypač šiemet Jungtinių Valstijų nacionaliniame archyve rasta speciali "Darius & Girch" byla pagaliau sudėliojo (beveik) visus taškus ant "i". Įterpiu "beveik", nes nepaisant dabar jau aiškios esmės, dar teks tikslinti kai kuriuos subtilius niuansus (antai, Nacionalinės aeronautikos asociacijos atstovo poelgį prieš išskrendant "Lituanicai": kaip jau rašėme, jis prieš startą linkėjo sėkmės; bene jis žiūrėjo į teisinius formalumus pro pirštus, o gal nežinojo tikros padėties, ar...?).

Šiame įraše trumpai aprašysiu dokumentus iš pirmos paminėtos "lobių skrynios" - S. Dariaus archyvo Čikagoje. Iš tikrųjų, juk šie raštai ilgai dūlėjo lakūno mediniame kariškame lagamine, apjuostame geležine grandine. Dėl to šį archyvą tikrai galima vadinti "lobių skrynia".

 

Čikaga: Darius imasi įteisinimo ir... jį meta  

 

S. Dariaus asmeniniame archyve Čikagoje yra 14 dokumentų - pirminių šaltinių originalų, tiesiogiai susijusių su skrydžio įteisinimu. Tai - lakūno siųstų raštų juodraščiai ir nuorašai, telegramos kopija, o daugiausia - jam adresuoti Prekybos departamento Aeronautikos skyriaus laiškų originalai. Jam rašo keli Aeronautikos skyriaus (tolimo Federalinės aviacijos administracijos pirmtako) pareigūnai: iš Licencijavimo, Registravimo ir Vykdymo padalinių (angl. Licensing, Registration, Enforcement Sections).

Pirmasis S. Dariaus juodraštis Prekybos departamentui rašytas 1933 m. kovo 15 d.
Paskutinės telegramos nuorašas - 1933 m. liepos 11 d.

Beje, čia reikia priminti, kad visas "derybas" su federalais vedė tik S. Darius. Ten pat Čikagoje iš S. Girėno laiškų matyti, jog šis buvo labai susirūpinęs, kad neliktų jokių teisinių nesklandumų: keliskart atsargiai priminė šį reikalą, pasiteiraudavo, ar jau viskas padaryta. Tačiau vairai buvo S. Dariaus rankose, jis buvo šios įgulos vadas ir lėktuvo kabinoje, ir kitur. Jo sprendimai ir veiksmai juridines procedūras išjudino ir... nutraukė.

Įdomu pastebėti, kad gavęs pirmą S. Dariaus oficialų pranešimą apie planuojamą transatlantinį skridimą Niujorkas-Kaunas, Aeronautikos skyrius reagavo nedelsdamas ir labai geranoriškai: kaip mat patvirtino lakūnų kvalifikacijos ir modifikuoto lėktuvo techninį tinkamumą transatlantiniam skrydžiui, pateikė tolesnes aiškias nuorodas. 

Tačiau po to du mėnesius, iki gegužės pabaigos niekas nevyko: Aeronautikos skyrius prašė skrydžio plano, S. Darius delsė.


Reikalai pajudėjo, kai Čikagoje įvyko Lituanicos krikštynos ir atsisveikinimo balius, o lakūnai jau perskrido į Niujorką ruoštis startui. Nori nenori, iš tokios sekos peršasi prielaida, kad juridinį forminimą nustelbė kiti lakūnų rūpesčiai. Galima bent jau tvirtai teigti, jog S. Darius nelaikė to esmingu prioritetu. Juk jie viešai žadėjo, kad startas - jau neužilgo. O teisinės procedūros dar buvo "embriono" fazėje.

Tik gegužės 29 d. S. Dariui pranešta, kad Prekybos departamentas apie numatomą skrydį oficialiai pranešė Valstybės departamentui, kuris dar turės gauti skrydžio maršrute numatytų šalių leidimus kirsti jų oro erdvę arba prireikus leistis jų teritorijoje. Paminėtas Niufaundlandas, Airija, Anglija, Nyderlandai, Lenkija ir Lietuva. Patikslinama, kad specialaus dvišalio susitarimo pagrindu šiuo atveju Vokietijos leidimas nereikalingas.

Toliau skubindamas procesą, Aeronautikos skyrius birželio 1 d. ragina greičiau pranešti skrydžio datas ir pasiūlo sumokėti 100 dolerių už kabeliu siunčiamas telegramas, nes laiškai į Europą vėžlina porą savaičių. Į tai S. Darius atsako, kad sumokės šimtinę, jei gaus finansinės paramos. Ir jos nesumoka.

Tolesnę raidą galima vadinti incidento užuomazga: reikalo imasi Enforcement Section. Birželio 7 d. primygtinai ragina skubiai nurodyti numatomą skrydžio datą ir sumokėti už spartesnį ryšį išgaunant reikalingus užsienio šalių leidimus; priešingu atveju, nurodo skrydį planuoti ne anksčiau nei po 60 dienų!!!

Tik birželio 20 d. pranešama, kad Valstybės departamentas išsiuntė leidimo prašymus Niufaundlandui, Airijai, Šiaurės Airijai ir Didžiajai Britanijai, Lenkijai ir Lietuvai. Pridurta, kad leidimas nereikalingas ne tik iš Vokietijos, bet ir iš Nyderlandų.

Deja, po šio pranešimo tėra S. Dariaus liepos 11 d. telegrama.  Jis Aeronautikos skyriui primena: "Darius ir Girch Nr. 688E laukia leidimo skristi į Lietuvą (...) būtume dėkingi jei praneštumėte apie susijusius poslinkius Valstybės departamente."

Po tokio džentelmeniško pasiteiravimo, prabėgus dar trims dienoms, liepos 15 d. paryčiais "Lituanica" ... išskrido.

 

Vašingtonas: toliau buvo dar įdomiau! 

 

Iš Jungtinių Valstijų nacionaliniame archyve rastos Valstybės departamento išslaptintos bylos akivaizdu, kad federalai Vašingtone jautėsi it apmauti ir neketino to nuleisti niekais.

Tačiau tai - jau kito lobyno radiniai ir... kitas blogo įrašas. Šią temą pratęsime liepą.

 

I DALIES PABAIGA.

 

P.S.: "Lituanicos" skrydžio įteisinimo problematika minima ir liepos mėnesio "Valstybės" numeryje, pirmajame publikuotame straipsnyje apie "Darius & Girch" bylą.