Blogas

Kas rasta ir ko trūksta JAV Valstybės departamento išslaptintoje "Darius & Girch" byloje?

2013-05-21

JAV Nacionalinis archyvas netoli Merilendo universiteto, už keliolikos minučių kelio nuo Vašingtono, vasario pabaigoje-kovo pradžioje, kaip rašėme, mūsų tyrimui tapo "aukso kasykla".

Palyginimas skamba beveik romantiškai. Bet tik tam, kas niekada nesileido į aukso kasyklos šachtą :) 

Ne per seniausiai Džordžijos valstijoje teko landžioti po šachtas, kuriose aprūkę, pridusę darbuodavosi XX a. pradžios auksakasiai. Įdomu, kad prieš šimtmetį visada atsirasdavo samdomų savižudžių, kurie pirštais grūsdavo sprogmenis į uolos plyšį ir... ne visada spėdavo saugiai atsitraukti. Užtat jie gaudavo algą kasdien, iš ryto, ir gal puse dolerio didesnę.

Šachtoje stipriau nei pasakojimų suaudrinta vaizduotė paveikė juslių reakcija, kai ūmai dingo šviesa. Žinote, ten, kur kasami lobiai, yra aklinai tamsu. Žodis "aklinai" visiškai taiklus: pasijunti aklas, ir tiek. Išjungus elektrą ir šviestuvus, rega negali prisitaikyti, nes urve nėra jokio kito šviesos šaltinio. Tenka apsiprasti, kol pradeda kiek gelbėti kitos juslės. Klausai, čiuopi, uodi...

Taigi čia miniu Džordžijos aukso kasyklą kaip metaforą: kelerius metus "kasant auksą" archyvuose, kartais tenka užklysti į tamsumas ir sulėtinti žingsnius. Tada neitin žavi raginimai: greičiau duok šen, ką ten turi, nešk tučtuojau! Strimgalviais lėkdamas iš senos tamsios šachtos, išbarstysi ir auksą, ir liksi be galvos. Todėl, likdama dėkinga už pasiūlymus, visgi neskubu jų priimti :)

Išsamesnis populiarus rašinys apie bylą "Darius & Girch" planuojamas liepai, turėtų pasirodyti žurnale "Valstybė". Sunkesnio turinio akademinė analizė - dar vėliau, galimai rudenį.

Tačiau jau dabar patiems smalsiausiems visgi iškelsime dienos švieson šachtos dulkėmis tebeapniktus kelis "grynuolius". Kad būtų aiškiau, ką čia mes, po galais, veikiame archyvų "apkasuose" :) Aprašysime du vienodai svarbius dalykus: kas rasta ir ko dar teks ieškoti kitur.


KO BYLOJE NĖRA

JAV Valstybės departamento fonde rastoje "Darius & Girch" byloje beveik visiškai nėra duomenų, susijusių su dviem ligšiolinėje istoriografijoje (tiksliau, publicistikoje ir memuarikoje) plačiausiai aprašytais dalykais: skrydžio techniniu bei finansiniu rengimu bei lakūnų (ypač S. Dariaus) biografijomis. Nelaikome šio "nebuvimo" dideliu nuostoliu, nes labai gausios originalios, iš dalies netgi nepublikuotos archyvinės medžiagos šiais aspketais jau radome 2011 m. rugsėjį ir 2012 m. vasarį S. Balzeko muziejaus fonduose Čikagoje.

Be to, šis "nebuvimas" nenuvylė, nes mus kaip tik labiausiai ir domina mažiausiai tyrinėtas įvykio aspektas: politinė bei teisinė JAV (t. p. ir Lietuvos, Vokietijos) institucijų sąveika, funkcija bei pozicija, iš to kilę (arba ne) veiksmai, kurių iki šiol buvo neįmanoma objektyviai paaiškinti.

Kiti "nebuvimai" buvo svarbesni, ne tiek palankūs, nors irgi kažkiek naudingi: davė gairių, kaip plėsti paiešką JAV. Iš jų išskirtume tokias dvi pagrindines temines grupes:

1. Byloje iš 73 dokumentų (kurių didžią dalį, kartu su priedais, sudaro daugiau - 2, 4, 8, 10 ar pan. - lapų) yra bent 5 raštų originalai iš Department of Commerce (Prekybos departamento, kuriame iki CAA įsteigimo veikė Aeronautikos biuras, prieš tai - direkcija, intitucijas žr. Blogo įraše http://www.lituanica-documentica.lt/index.php?id=199). Tačiau kaip nekeista, nei juose, nei kituose raštuose išsamiau neinformuojama apie tyrimą dėl galimo "Lituanicos" išskridimo incidento, apie kurį su visomis detalėmis iš spaudos konferencijos Vašingtone 1933 m. liepos 16 d. parašė "New York Times". Kaip esame rašę, žinomuose šaltiniuose nėra jokių užuominų apie šio tyrimo eigą ir baigtį: rezultatus arba nutraukimą.

JAV Nacionalinio archyvo specialistai teigė, kad Aeronautikos direkcijos/biuro archyvas bent jų filialą pasiekė "nufiltruotas", t. y. jau be incidentų, avarijų, katastrofų tyrimų medžiagos. Taigi lieka pasidžiaugti nauju iššūkiu: teks patiems surasti, kur ta medžiaga YRA.

Dėl šio "nebuvimo" kol kas traktuotini kaip visiškai nepasverti aviacijos istorijos mėgėjų primygtiniai pageidavimai jau dabar atlikti ir pateikti panašių katastrofų tyrimų ar kitokios oficialios medžiagos JAV lyginamąją analizę (žr. diskusiją http://www.plienosparnai.lt/e107_plugins/forum/forum_viewtopic.php?10586.60#post_12745). Sakytume, kiek per drąsi viešinama kritika, nežinant apie šaltinių spektrą, prieinamumą, aprėptis ir galimybes. Mes analogiškai galėtume primygti mėgėjus pateikti tą geidžiamą medžiagą - pageidautina, originalius dokumentus, o ne vieną kitą iš daugelio literatūrinių sąvadų  :) Stvertume tą medžiagą su džiaugsmu it jautį už ragų! Bet gi va, nedidukė problema čia yra ta, kad jautį pirma reikia surasti ir pagauti. Archyvai, ana štai, dūla, o šauniųjų medžioklių kaip nėr, taip nėr... :) 

Jei toliau būsime sveiki gyvi, tai šitos medžioklės imsimės, matyt, per V-ąją ekspediciją į JAV, kuri, tikimasi, įvyks 2014 m. I pusėje (kol kas ekspedicijų į JAV buvo trys: I, II - minėtoji Čikaga, III - aprašomas Vašingtonas, IV-oji, į Filadelfiją, rengiama š. m. II pusmetį).

Tačiau vietoje paguodos prizo mūsų visgi labai rimtai vertinamiems ragintojams galime atsakyti: Valstybės departamento fonduose peržvelgta šūsnis panašių aviatorių bylų. Džiugiai konstatuojame, kad apimtimi ir aprėptimi "Darius & Girch" ganėtinai solidžiai išsiskiria (iš dalies, dėl ilgalaikio JAV lietuvių spaudimo ir atomazgų Lietuvoje). Garsioji Ch. Lindbergho sūnaus pagrobimo byla (nuo tarptautinės paieškos starto iki tragiško finalo) "tėra" dvigubai didesnės apimties.

2. "Darius & Girch" byloje visiškai eliminuotas Valstybės departamento ir Vokietijos pusės (pirmiausia, kaip buvo tikėtasi, Vokietijos pasiuntinybės Vašingtone) susirašinėjimas. Nėra nė vieno dokumento. Galima daryti prielaidą, kad susirašinėjime nebuvo šiai bylai ypač svarbių dokumentų. Tačiau prielaidą patvirtinti arba paneigti vis dėlto bus galima tik tada, kai pavyks peržiūrėti tokį 1933 m. vasaros susirašinėjimo rinkinį. Šiaip ar taip, JAV ir Vokietijos diplomatinių ryšių fonas tyrimui yra labai svarbus. Mažų mažiausiai, jam išryškinti teks pasiremti istoriografiniais šaltiniais (vėlgi - mažai tikėtina, kad pavyktų aptikti veikalą, kuriame šis susirašinėjimas reikiamu laikotarpiu būtų išanalizuotas ne fragmentiškai, detaliai, su dokumentų faksimilėmis ir pan.). Didesnės sėkmės atveju, gal gi ir vėl pavyks rasti originalios archyvinės medžiagos. Ji nepaprastai svarbi toliau skaidrinant tiek JAV, tiek Vokietijos vaidmenį tarptautiniame įvykyje.

Šis aspektas aviacijos istorijos mėgėjams turbūt neaktualus, bet visgi ir jiems, ir kitiems t. p. vietoje paguodos prizo galime pasakyti pozityvų dalyką: "Lituanicos" istorijoje trarytum dėsninga, kad įsitraukia žinomos, savaime intriguojančios asmenybės, kurios savo statusu ir autoritetu dar padidina šio detektyvo svorį. Šiame detektyve pirmo ryškio politikos bei visuomenės veikėjų yra dešimtys. Džiugu, kad ir Vokietijos ambasadorius Vašingtone Hans Luther bei JAV generalinis konsulas Berlyne George S. Messersmith (m-hm, labai jau aviatoriška pavardė! Bet sąsaja atsitikitinė) yra tos asmenybės, kurių priminti nereikia nė vienam XX a. istorikui nei JAV, nei Europoje. Kaip toliau matysite, G. S. Messersmith keli raštai byloje yra.

KAS BYLOJE YRA

Čia galime išskirti tris pagrindines temines dokumentų grupes:

1. JAV Valstybės, Prekybos departamentų ir pasiuntinybių bei konsulatų susirašinėjimas dėl "Lituanicos" skrydžio įteisinimo. Konkrečiai dokumentų kol kas neketiname išsamiai viešinti, tačiau jų pagrindu galime užtikrintai patvirtinti ligi šiol vyravusią, bet vis kvestionuojamą (mat iki galo neįrodytą) versiją: S. Darius ir S. Girėnas iš Niujorko išskrido neteisėtai. Ne "iš dalies neteisėtai", kaip dažnai norisi teigti. "Neteisėtai", - dokumentuose nukirsta it kirviu.  

Deja, kaip jau paaiškinome, šioje dokumentų grupėje nėra išsamių duomenų apie pažeidimo nagrinėjimą. Tai juolab keista, nes viename Pro Memoria konstatuota, kad galima sankcija tikrai buvo pradėta svarstyti. Suprantama, kad katastrofa panaikino sankcijos reikmę. Tačiau visgi apmaudu, kad nepateikta nė trumpos informacijos apie šito proceso finalą. Papildoma tyrimo medžiaga, pirminis pagrindimas ar bent jau baigties užfiksavimas suteiktų daug išvestinės informacijos apie skrydžio starto aplinkybes.

2. JAV Valstybės departamento ir JAV pasiuntinybės Berlyne liepos 17-19 d. telegramų mainai, pirmoji reakcija į katastrofą. Toliau - departamento ir JAV atstovybės Kaune susirašinėjimas apie JAV piliečių lakūnų laidotuves ir ypač katastrofos tyrimą Kaune. Šis susirašinėjimas baigiasi vėliausiai - 1936 m. pranešimais iš Kauno apie kelias lakūnų įamžinimo akcijas.

Šioje dokumentų grupėje yra daugiausiai raštų su grifu "konfidencialiai" ir "griežtai konfidencialiai", kurie praskleidžia arba interpretuoja viešam naudojimui neteiktinus, taigi išslaptintus faktus. Daugiausiai rašoma apie Lietuvos politikų veiksmų giluminius motyvus ir neviešintinas aplinkybes. Papildytos kitais dokumentais, šios diplomatų pastabos įgalintų naujai įvertinti Lietuvoje atliktą tyrimą. Kol kas dokumentai užtikrintai leidžia dar sutvirtinti prielaidą, jog Kaune atliktas tyrimas buvo organizuotas, kontroliuojamas, įtakojamas politiniu lygmeniu.

3. JAV Valstybės, Teisingumo ir Gynybos departamentų, Senato, Kongreso, Baltųjų rūmų susirašinėjimas, daugiausiai inspiruotas Amerikos lietuvių organizacijų bei privačių kreipimųsi dėl savarankiško katastrofos tyrimo.

Šioje dokumentų grupėje gausiai dokumentuoti du aspektai, dėl kurių vėlgi ilgai ir viltingai buvo ginčijamasi. Visų pirma, dokumentai patvirtina, kad JAV institucijos iš tikrųjų nevykdė katastrofos tyrimo. Antra, joks aukštų JAV valdžios atstovų (senatorių, kogresmenų, Prezidento aplinkos, patarėjų) priminimas ar kartotinis pasiteiravimas niekada nepakeitė pradinės Valstybės departamento nuostatos, kuri iš esmės teigė, jog šios šalies vyriausybė negali įsitraukti, neturi galimybių dalyvauti šiuose įvykiuose taip, kaip prašoma.

Deja, šie šaltiniai nustelbia 1935 m. P. Jurgėlos knygos viltingą pasažą (kurio ligi šiol niekas neatmetė ir nepatvirtino), esą praėjus beveik dvejiems metams po katastrofos JAV piliečių žūtimi susidomėjo JAV Kongresas ir Teisingumo departamentas. Apmaudu, bet kartu ir labai reikalinga buvo aptikti, kad čia minimos eilinės Amerikos lietuvių inciatyvos, kurios, deja, nukeliavo tik iki to paties Valstybės departamento Rytų Europos reikalų skyriaus vadovo darbastalio... 

Taigi tiek šiuosyk apžvalgos. Toliau iš šios bylos jau kelsime konkrečias temas ir jas detaliau argumentuosime. 

Kaip matyti, po sėkmingos išvykos į JAV tyrinėjimo laukas ryškėja ir kartu plečiasi, nors ir nebūtinai ta linkme, kuria kai kam norėtųsi.

Pabaigai būtų galima atsidusti, kad iki jubiliejaus minėjimo telikus dviem mėnesiams, ši informacija lieka užribyje, minėjimų organizatoriams, dalyviams ir stebėtojams tepasiliekant įprastinius tradicinės tautos atminties vaizdinius, bet ne istorines žinias.

Tačiau mes nedūsaujam. Nors istorijos tyrinėtojui toks status quo atrodo, kaip čia pasakius, nieko gero, vis dėlto istorijos teoretikui tai atrodo įprasta, anaiptol nieko nuostabaus ir netgi savaime suprantama... Bet apie praktines bei filosofines atminties bei istorijos samplaikas verčiau pasikalbėsime kitą kartą. 

O didįjį radinį tyrinėsime dar ilgai. Darbų mastą ir problematiką paaiškiname čia .  

P.S. Maloniai primename, kad tinklalapyje pateikiamai visai informacijai galioja apribojimai, kuriuos apibrėžia Autoriaus teisų apsaugos teisiniai aktai. Dėkojame už supratimą.