Blogas

JVNA lobynas: "Darius-Girch" byla + dar 1800 dokumentų

2013-05-22

Vis neišgirstam teisėto klausimo: vis dėlto kokį kipšą taip ilgai veikiate su JAV Nacionalinio archyvo (toliau - JVNA) laimikiu?

Iškedenk tą "Darius & Girch" bylą, ir kvit: atskirk grūdus nuo pelų, sumalk į miltus ir duokš greičiau dar šiltą info-pyragą, kol dar 80-mečio jubiliejus nepraūžė. Ko gaišti su ta viena byla? 

Apsidžiaugę klausimu atsakytume, kad jei proginį minėjimų uraganą žadanti vyriausybės suburta ponų taryba (oi, atsiprašau, darbo grupė) būtų norėjusi, tai šitus savo darbus būtume galėję ir norėję paskubinti, priartinti prie progų (žmonėms juk patinka progos, to nepaneigsi). Bet sukdamiesi vien savo pajėgumais, iš kuklios savo varpinės šventinių dūdų orkestrų šiemet niekaip neprrėksime.

Be kitų neskubėjimo priežasčių yra dar ta, kad dirbame su kur kas daugiau naujų duomenų ir turime aprėpti dar platesnį kontekstą nei minėtoji "Darius-Girch" byla.

Nuo jos pradėjome "viešą ataskaitą iš JVNA", nes ši speciali byla yra paprasčiausiai suvokiama masiniam skaitytojui ir neabejotinai įdomi žinovui, ji tiesiog prikišamai konkreti ir tuo labiausiai intriguoja.

Tačiau iš Vašingtono parsigabenom didesnę šūsnį dokumentų. Apie tai - šiek tiek statistikos ir pastabų.

DUOMENŲ KIEKIS IR POBŪDIS

Vašingtono prieigose per beveik 2 savaites, t. y. 10 darbadienių (vieną iš 11 brangių dienų "suėdė" dėl 03.06 "uragano", t. y. bjaurokos pūgos, paskelbtas priverstinis laisvadienis, JVNA buvo uždarytas), maždaug 95 darbo valandas (be jokių ten pietulių ar komunikabilių tetulių) peržiūrėjome visą eilę fondų.

Tiesiog puiku, kad JVNA išskyrus sekmadienius kone kasdien dirba po 12 valandų, o darbuotojai pietauja ir keičiasi taip, kad tyrinėtojas (nepietaujantis padaras, mintantis informacija) gali sklandžiai darbuotis be pertrūkių, kol galop nepradeda kniubti ant darbastalio ir nenorom išvelka kojas namop :)

Ilgiau ar trumpiau dokumentų paieška ir peržiūra vyko 4 aukštuose išsidėsčiusiuose 5-iuose šio svetingo archyvo padaliniuose: Textual (Paper) Records, Microfilm Research, Cartographic Records, Motion Pictures and Sound Recordings, Photographs (rašytiniai dokumentai, mikrofilmai, kartografiniai, vaizdo ir garso, foto archyvai). Daugiausia sąnaudų ir rezultatų kliuvo Textual R. ir Microfilm, t. p. Cartographic R.

Kadangi JVNA yra vieši, atviri visuomenei ir turi praktiškai neribojamą (išskyrus į(iš)slaptintus duomenis) public access statusą, tai vien perfotografavome beveik 2000 dokumentų - tiksliau, 1921. Peržiūrėtų dokumentų kiekiui nustatyti, šį skaičių reikėtų apytikriai dauginti iš 5, 7 ar dar daugiau.  Neskaičiavome. Ir visko paeiliui tikrai nepyškinome fotoaparatu ar kopijavimo aparatu, nesame tiek "supiktografėję" :)

Taigi maždaug 130 lapų (kurie byloje registruoti kaip 73 dokumentai) "Darius & Girch" byla, apie kurią per triskart jau nemažai parašėme (Blog post'ai: 03.0503.2105.21 ) yra, be abejonės, išskirtinės svarbos, tačiau visgi mažesnioji dalis parsigabentame žinių lobyne.


KODĖL SVARBI "WEHRLOS" (BEJĖGĖ) VOKIETIJA?

Apibendrinimas galėtų būti toks: netiesiogiai su "Lituanicos" istorija susiję JVNA dokumentai teikia papildomų duomenų apie katastrofos aplinkybes, suteikia svarbios informacijos apie to meto nacių "revoliucijos" sukeltus ir tebekylančius virsmus (sykiu, ir chaosą) Vokietijoje. Daug duomenų apie tai, kas dėjosi žemėse, ties kurių riba nukrito "Lituanica", kas ir kaip, kodėl buvo veikiama Reicho pasienio regionuose.

Visi šie "tamsūs" politiniai reikalai turėjo tiesioginės, kartais lemiamos įtakos katastrofos traktavimui, tyrimui ir ilgalaikėms atomazgoms.

Lietuvių kalba neturime veikalų, išsamiai aprašančių 1933 m. žaibišką, agresyvų nacių įsigalėjimą, įsitvirtinimą praktiškai visuose valdžios lygmenyse, partinės hegemonijos kone smurtinį diegimą, visuomeninio gyvenimo pertvarką ir pan. Užsienio tyrinėtojų veikalų, be abejonės, yra. Tačiau mums reikalingas būtent 1933 m. liepos skerspjūvis, o tokį jau teks, veikiausiai, iš esamų leidinių pasidaryti patiems. Kita vertus, savarankiška originalių šaltinių peržiūra įgalina aprėpti autentišką, kitų tyrinėtojų nefiltruotą šaltinių spektrą ir išsirinkti reikalingiausius dokumentus.

Taigi bandome daryti ir viena, ir kita: netrukus pasirodys vokiškos istoriografijos pagrindu VU IF kolegės rašomas bakalauro darbas ("Skerspjūvio" bandymas), o vėlesnė čia minimų JVNA šaltinių analizė pateiks dar eilę konkrečių iliustracijų, atskleidžiančių daugialypes, sudėtingas ir... visiškai nedėkingas aplinkybes Vokietijoje, kuriomis kaip tik ir įvyko nelemtasis "Lituanicos" skrydžio finalas.

Beje, kaip iškart pabrėžėme, reikia suprasti, kad JVNA dokumentų "autorius" tėra viena iš įvykyje dalyvaujančių pusių - JAV. Dauguma dokumentų yra Gynybos departameno padalinių, karinės žvalgybos, kita labai stambi dokumentų grupė - Valstybės departamento padalinių, Vokietijoje ir Lenkijoje veikusių karo atašė, aviacijos (!!!) atašė pranešimai, pro memorios, apžvalgos ir pan.

Mums toks "subjektyvumas" savotiškai tinka: svarbu išsiaškinti ne tarptautiškai deklaruotą bei diplomatiškai sugestijuotą, bet konfidencialiai individualią JAV nuostatą, tikruosius gyvybinius prioritetus.

Juk tai buvo tas veiksnys, dėl kurio "Lituanicos" istorija baigėsi taip, kaip baigėsi: atkirsta nuo amerikietiškų šaknų, neužsibuvusi vokiečių žemėje ir amžiams mumifikuota lietuviškoje erdvėje, pakibusi tarp žemės ir dangaus, tarp tikrovės ir mitų.

Kaip plačiai yra žinoma, pernelyg daug galų buvo suleista į vandenį.

Dėl to be galo svarbu užčiuopti JAV užsienio politikos reikmes ir santykių su Vokietija ypatumus: ką Vašingtonas žinojo, galvojo ir ką garsiai sakė, darė. Kaip galėjo ir kaip privalėjo veikti Vokietijos atžvilgiu.

Taigi trumpai tariant (nes tūkstančių dokumentų čia neįmanoma ir neprasminga detaliai apžvelgti), 1933 m. vidurvasarį JAV ir matė, ir žinojo, ir galvojo, kad nacistinė Vokietija jau uoliai, nuosekliai pažeidinėja Versalio sutartį, ribojusią jos gynybos išgales ir draudusią kai kurias jos rūšis (antai, karinę aviaciją). JAV stebėjo ir analizavo, kaip Reicho "oro ministras" Hermann Goeringas žaidžia "civilinę", "susisiekimo", "sportinę" aviaciją, graudena apie taikių gyventojų saugumui būtiną "oro policiją", išties tendencingai kurdamas karinės aviacijos žmogiškųjų išteklių, aerodromų ir oro navigacijos sistemų, pramonės komplekso infrasktruktūrą.

Karinė žvalgyba nedvejodama daugybę kartų tokius "kultūros" bei "ūkio" Reicho pasiekimus įvardija esant aiškiai militaristinės paskirties. Labai greitai tai iškilo dienos švieson, kai vieną gražią dieną "sportinė" aviacija buvo pervadinta karine. Kam tai rūpėjo, tam tai ir nebuvo staigmena. 

KODĖL "BEJĖGĖ" VOKIETIJA IR JAV KRATĖSI KATASTROFOS? 

Taip, pasakysite, visa tai labai įdomu, bet visu tuo juk neatrandame jokios Amerikos, tik pasitvirtiname bendras istorijos žinias. Galima būtų iš dalies su tuo sutikti. 

Tačiau "Lituanicos" atveju, mums ypatingai svarbūs H. Goeringo strateginiai užmojai ir, ko gero, lygiagrečios propagandos genijaus Joseph Goebbelso masinės akcijos, kurios vyko kaip tik nagrinėjamu metu, 1933 m. vasarą ir netgi liepos I pusėje, iki pat 16 d. vakaro, kai Vokietijos sausumos teritorijoje pastebėta klaidžiojanti "Lituanica". Dokumentuose užfiksuota visa eilė svarbių įvykių. Tos svarbos pakanka, kad teigtume, jog tokiu metu naktį mažame aukštyje ilgai klaidžiojantis lėktuvas netoli "silpniausios" rytinės Reicho sienos geriau jau būtų ten nepasirodęs...

Galime dar 80 metų bergždžiai ginčytis, ar "Lituanica" buvo apšaudyta virš Berlincheno stovyklos, ar ne. Galop, ar išvis tokia stovykla egzistavo?

(Kol kas nežinoma jokio kito dokumentinio tokio objekto įrodymo, išskyrus vokiečių raporto VERTIMĄ lietuvių kalba; koks tai buvo objektas - kol kas dar niekas neaprašė, tik R. Vabalo vaidybinėje juostoje aktorius dramatišku naratyvu paporino, esą ten fašistai taikius žmones tūkstančiais naikino; šių teiginių kilmė mums nežinoma, netgi sunkiai įsivaizduojama).

Bet mes į panašius ginčus nesiveliame ir tikimės, kad daugiau naudos bus, sutelkus visus turimus duomenis, konkrečiomis detalėmis sukonstruoti 1933 m. liepos vidaus ir užsienio politikos prioritetų, tarptautinės bendrijos ir šalies gyventojų nuomonės formavimo, pogrindinės militaristinės veiklos, civilinių pratybų bei kitokio regioninio aktyvumo Vokietijos "žemėlapį". Tokį turėdami prieš akis, pašovimo versiją (jei neprapuls noras) galėsime dėstyti bent iš dalies argumentuotai, taigi ir šiek tiek įdomiau.

(DAR) NAUJOS PRIELAIDOS

Kol šį konstruktą (Vokietijos politinį "Skerspjūvį" ir regioninio aktyvumo "Žemėlapį") dar tik pradedame lipdyti, galime konkrečiau paatvirauti, pavyzdžiui, tiek, kad tam tikra teritorija ties rytine Reicho siena, prie pat kurios nukrito "Lituanica" (išties, vos už keliolikos km nuo jos ribos), neilgai trukus prikaustė užsienio diplomatų dėmesį, naciams ūmai suteikus jai ypatingą statusą.

Kur jau kur, o toje teritorijoje naciai neturėjo jokios teisės nė krepštelėti. O jei visgi jie ten 'krebždėjo', ir dar kaip reikiant, tai nereikia nė aiškinti, kaip jie vertino po Europą ir plačiau žaibu sklidusius gandus apie amerikiečių lėktuvo "pašovimą". Tokiu atveju, jie net neturėjo pasirikimo! Jiems tokia sklaida - nesvarbu, informacija ar dezinformacija - buvo peilis po kaklu! Be abejonės, jokios panašios informacijos turėjo nebūti, nesigirdėti ir galop visai nelikti. Žinome, kad taip ir atsitiko. Tik iki šiol negalėjome konkrečiau paaiškinti, kodėl.

Ir dar vienas, nors ir ne paskutinis, pavyzdys: jau 1933 m. liepą nors kiek Reichui lojalus pilietis buvo neprastai išdresuotas ar bent informuotas, ką turi daryti pastebėjęs įtartinai ilgai, žemai, dargi naktį klaidžiojantį orlaivį: ogi gelbėti, ginti savo kailį, kad Versalio primestoje bejėgystėje per prakeiktų užsienio agresorių oro antskrydį nesprogtų jo troba su žmona ir vaikais.

Mažų mažiausiai, apie tokį įvykį derėjo nedelsiant pranešti specialioms civilinėms struktūroms, kurios žinią perduotų aukščiau ir gal net organizuotų to meto pratybose intensyviai tobulintą "civilinę oro gynybą"...

Tuo remiantis bent kol kas drąsiai sakytume: "Lituanica" skrydį baigė labai blogoje vietoje, labai blogu laiku.

NE, neteigiame, kad dėl to "Lituanica" nukrito.

TAIP, teigiame, kad tokiomis aplinkybėmis (priešingomis toms, kurios susiklostė, tarkime, pusvalandžiu anksčiau iš Niujorko pakilusiam ir Vokietijon pagal planą atlėkusiam, normaliai, svetingai sutiktam Wiley Postui) "Lituanica" ir sėkmingesnio avarinio nusileidimo atveju būtų sukėlusi politiškai nė vienai šaliai - JAV, Vokietijai, Lietuvai - nepalankių komplikacijų.

Prisimenant "Lituanicos" išskridimo juridinį statusą ir sankcijų svarstymą Vašingtone, dar klausimas, kaip toks nusileidimas Vokietijoje būtų baigęsis patiems lakūnams. Suprantama, bet koks variantas būtų geresnis už tragišką žūtį Soldino valstybinio miško pakraštyje. Tačiau bet kokį tikrai gerą variantą Vokietijoje "Lituanicos" atveju visgi sunku įsivaizduoti...  

Taigi taip fragmentiškai padėtį matome dabar, remdamiesi kol kas turima JVNA medžiaga ir tik pirmine jos apvžvalga.

Tai - tik viena iš daugybės "Liutanicos" istorijos briaunų, kurias tyrinėjame Lietuvoje, Vokietijoje, JAV štai jau treti metai.  

Kaip visada pabrėžiame: darbas tebevyksta, išvados - dar priešakyje, o čia ir dabar mes kartu su Jumis aptarinėjame detales, kurios, kad ir kaip būtų, artina laukiamo tikslo link.

Platesnė JVNA duomenų apžvalga, kaip minėjome, planuojama spaudoje, liepą ir rudenį.

 

JVNA ir kt. šaltinių pagrindu "Bloge" liepą ir rugsėjį-spalį paskelbti du rašinių ciklai - skrydžio teisinio statuso  ir finalinės atkarpos Vokietijoje  analizės.