Blogas

Lietuvos diplomatai laiku, bet bergždžiai ragino įteisinti "Lituanicos" skrydį. III.

2013-07-16

Lietuvos pasiuntinio Vašingtone Broniaus Kazio Balučio 1933 m. gegužės 17 d. laiškas Steponui Dariui ir kita korespondencija gana populiariai paaiškina, kuo vertingas, reikalingas, netgi būtinas buvo skridimo per Atlantą tinkamas įteisinimas.

Vilnius: LCVA duomenų  kontekstas

 

Įteisinimo reikėjo ne vien tam, kad lakūnai neįsiveltų į juridinių formalumų pinkles ir šitaip rizikuotų net geriausiu atveju apkartinti sėkmės skonį.

Jo reikėjo ir tam, kad neturėdami pakankamų techninių saugumo priemonių, lakūnai galėtų imtis galimų alternatyvų, maksimaliai išnaudoti visa, kas tik galėtų leisti "neimti nereikalingo riziko".

Balutis, tėviškai rūpinęsis S. Dariaus sumanymu (akivaizdu: nuo senų laikų, LAK'o steigimo ar dar ankstesnių, vyrus siejo abipusė simpatija) laiške be kita ko siūlė:

"reikia paskaičiuot, kada bus lėktuvas bus Islandijoj, Anglijoj, Danijoj, kad galima būtų pralėkimą pastebėti ir vietos telegrafai Komiteto prašymu telegrafuotų Eltai. Jei kerta The Atlantic Steamers Lane liniją patikrinti kada kokie laivai bus pakeliui. Jiems privalo būti pranešta, kad dabotų skrendant."

Pirmame BLOGO įraše apie skrydžio įteisinimą  jau pastebėjome tam tikrą S. Dariaus vangumą šiuo klausimu.

Yra ir daugiau archyvinių dokumentų - pvz., ne viena generalinio konsulo Povilo Žadeikio Pro memoria, netgi Stasio Girėno laiškai, kurie liudija S. Dariaus santūrią nuostatą, beveik nesukalbamumą. Nuosekliai laikydamasis savo požiūrio, jis ir į pastarąjį B. K. Balučio laišką neatsakė.

Viena vertus, galima suprasti, kad lūkunus prieš atidėliojamą išskridimą labiau spaudė kiti įtampos faktoriai: iki pat pabaigos skubotas techninis pasirengimas, ne kaskart sėkmingi "Lituanicos" bandomieji skrydžiai, paprastai tariant, ubagystė ir dalies žiniasklaidos įžūlus akių draskymas, šmeižtas neva sukčiaujant, galop neišvengiamai rizikos keliamas nerimas ir t. t., ir pan.

Tačiau kita vertus, tenka pripažinti ir gan tiesmuką S. Dariaus užsispyrimą, kuriuo jis sykiu parodė ir geležinę valią, ir galbūt perdėtą individualizmą.

Replikuodamas B. K. Balučiui tik 1933 m. birželio 22 d. S. Darius dar sykį valingai pakartojo:

„Nemanau, kad apvilsime Lietuvius išskiriant nelaimingo atsitikimo nuo kurio ne vienas negali apsisaugoti. Likimo buvo lemta mums tą darbą vykdyti, tad stengsimės jį atlikti, kad nebūtų gėdos Lietuvių Tautai."          

Kaip visad, S. Darius gražiai parašė.

Tačiau pasaulio rekordui reikėjo netgi daugiau, nei pašėlusi drąsa, nepalaužiama valia ir begalinis tikėjimas.

Reikia prisiminti, kad teisinė suirutė jau gerokai nervino JAV laikraščių skaitytojus, jiems buvo pabodę skaityti apie vėl ir vėl nukritusius, sudegusius nutrūktgalvius pilotus. Paisydama viešosios nuomonės, valdžia jau 1932 m. įteisino kiekvienam pretendentui privalomus formalumus. Ir jie nebuvo rekomendacinio pobūdžio, bet privalomi.

Tai buvo, kaip amerikonai sako, "MUST".

Bet užuot pareigingai paklusęs, S. Darius apsiribojo valiūkišku "MAYBE, IF AT ALL".

 

Visi šunys karti ant Lietuvos diplomatų ir vyriausybės

 

Po katastrofos kilus sumaisčiai, B. K. Balutis tvirtino asmeniškai įspėjęs S. Darių neapleisti teisinių reikalų (laiško orginalas surastas) ir, siekdamas apmalšinti dalies Amerikos lietuvių spaudos liejamą pagiežą ar net šmeižtą, atkakliai kartojo viešai:

„Vėliaus, išleidus Washingtone naują įstatymą, kuriuo numatoma, kad ateityje skridimams per Atlantidą bus reikalingi specialūs leidimai, kad tuo būdu užkirsti kelias neišmintingiems ir rizikingiems skridimams, mano buvo tuojaus apie tai pranešta Kap. Dariui, atkreipiant į tai jo atydą ir pažadant pagelbą, jeigu kartais būtų tokių sunkumų."

Nusivylusiems, įskaudintiems JAV lietuviams (ypač suglumusiems dėl to, kad palaikai ir "Lituanicos" relikvijos be jokių aiškinimų ar diskusijų visam laikui nugabenti į Kauną) buvo sunku sutikti su tuo, kad lakūnai privalėjo juridiniais reikalais pasirūpinti patys.

Daugeliui pradėjo dingotis, kad jei lakūnams žuvus Kaunas prisiėmė rūpesčius ir visą atsakomybę, tai turėjo talkinti jiems ir gyviems besant. Tokia paviršutiniška nuomonė visiškai neatitiko tikrovės!

Faktas buvo tas, kad Lietuvos pasiuntinys Vašingtone ir generaliniai konsulai Čikagoje bei Niujorke tegalėjo lakūnams patarti, paraginti, - tai jie ir darė. Bet imtis už juos vykdyti teisinių procedūrų jie bet kokiu atveju, bet kokia dalimi ir jokiu būdu negalėjo. 

Puikiai suprasdamas nusivylusių žmonių sąmyšį ir siekdamas apmalšinti kurstomą nepasitikėjimą Lietuvos vyriausybe, po katastrofos B. K. Balutis ilgai ir kantriai aiškino:    

„skridimas nebuvo Pasiuntinybės žinioje nei formaliai juridiniu, nei finansiniu atžvilgiu. ABUDU LAKŪNAI BUVO AMERIKOS PILIEČIAI, RENGĖSI LĖKTI AMERIKOS PASAIS. TODĖL NEI JŲ VIZŲ, NEI DĖL LEIDIMŲ SKRISTI PER SVETIMAS ŠALIS LP NETURĖJO TEISĖS DARYTI JOKIŲ OFICIALIŲ ŽYGIŲ, IŠSKYRUS TUOS, KURIE LIETĖ LIETUVĄ."  

Tačiau B. K. Balučio įtikinėjimai nepasiekė žmonių sąmonės ir nebepaveikė ūmios, gilios emocinės būsenos sutvirtintų jų įsitikinimų. Diplomato pastangos juolab nuėjo veltui, nes politikai Kaune apskritai tylėjo ir nesiteikė aiškinti visuomenei ničnieko.

Taigi, deja, netgi dabar dar daug kam sunku suprasti, kad Lietuva iki katastrofos buvo tik viena iš tranzitinių šalių, de jure su transatlantiniu skrydžiu niekaip nesusijusi. 

O juk labai svarbu suprasti, kad lakūnai nesikreipė, neprašė ir negavo jokios oficialiojo Kauno pagalbos.

Po katastrofos Lietuvos valdžia, mažne spontaniškai, it pametusi galvą įšokusi į klampią tarptautinę sąveiką, turėjo srėbti ir šitą košę: jai krito kaltinimai dėl nesuteiktos finansinės, organizacinės bei teisinės pagalbos S. Dariui ir S. Girėnui. Primestos, nepelnytos savo kaltės Kauno politikai neužglaistė komunikacinėmis priemonėmis ir netgi neišpirko finansiniais pajėgumais, nors beatodairiškai švaistė administracinius išteklius ir žarstė biudžeto lėšas lakūnų žygio nesėkmingam įamžinimui bei, juo labiau, 1935 m. "Lituanicos II" sutiktuvėms Lietuvoje...    

 

Nuo seno taip susiklostė, kad priimta didžiuotis S. Dariaus heroizmu, kai jis ir generaliniam konsului P. Žadeikiui pasakęs, neva "nei parašiutai, nei leidimai mūsų per Atlantą neperkels, jei patys neperskrisime". 

Tačiau iš nūdienos perspektyvos tenka pripažinti, kad iki galo įveiktos biurokratinės procedūros vyriausybinėse JAV struktūrose (kurios be nykių formalumų keliamų rūpesčių bei išlaidų visgi teikė ir naudingų galimybių) būtų nepalyginamai pozityviau paveikusios "Lituanicos" skrydžio vertinimą.

Be jokios abejonės, tvirtas juridinis statusas būtų geresne ar bent jau ne tokia tragiška linkme pakreipęs po katastrofos sparčiai ir painiai besiklosčiusius įvykius, supaprastinęs be galo slogias pirmines ir ilgalaikes katastrofos atomazgas.       

---

PABAIGA. ("Lituanicos" skrydžio teisinio statuso nagrinėjimo III ir paskutinė dalis)