Blogas

"Moteriškas" S. Dariaus švarkas ir kiti atminties bei įamžinimo "kazusai". I.

2013-08-04

Eilėje Blogo įrašų - trijose dalyse - aptarę "Lituanicos" skrydžio de jure statusą 1933-aisiais, dabar pradedame naują ciklą, kurį skirsime nūdienai, 2013-iesiems.

Atitokus, bet dar neatvėsus po 80-mečio jubiliejaus minėjimo įkarščio, kalbėsimės ne apie archyvus (!), bet apie aktualijas: atmintį ir istoriją, atminimą ir žinias.

Kaip nekeista, tai - pasiutiškai įdomi ir svarbi tema. Bet... apie viską pamažu.

Populiarumui pasmerktas pašto ženklas?   

Po jubiliejaus iškilmių stojus ramybei, vis dar nerimsta žinovų sambrūzdis.

Viena dingsčių - jubiliejinis "Lietuvos pašto" ženklas, kuris, pranašaujama, sulauks ypatingo filatelistų dėmesio. Gali būti, kad išskirtinį kolekcininkų (ir ne tik) smalsumą kurstys... S. Dariaus švarkas.

"Ką tai reiškia - klaidą ar tyčią, gal mes kažko nežinome?" - teiraujasi žmonės, akyliau įsižiūrėję į piešinį pašto ženkle.

Muziejininkai skėsčioja rankomis ir prašo atlaidumo dailininkui: bene jis dailindamas piešinį panaudojo "veidrodiškai" apverstą S. Dariaus nuotrauką? Šiaip ar taip, nepaneigsi, kad vaizdas jubiliejiniame pašto ženkle yra toks: stovi prie "Lituanicos" greta, petys petin du uniformuoti vyrai; Stasys Girėnas - vyriško susegimo švarku, o Steponas Darius - moteriško.

Tai - tikras galvos skausmas aviacijos istorijos puoselėtojams!

Ir taip jau pakako žemo, žemesnio ir žemiausio lygio šnekų apie Lietuvos valstybės piniginius ženklus, mažiausio nominalo banknotus. O dabar savi bei svetimi ilgaliežuviai pliaukš dar ir apie mūsų valstybės pašto ženklus... Vien pagalvojęs apie tai, žmogus pasijunti it musę kandęs. 

"Litų dešimtinės labai populiarios britų baruose", - anądien Facebook'e mane smarkokai sudirgino kažkuris tūlas komentuotojas. Paprašiau jo, kad bent jau mano FB paskyroje neplatintų niektauzų plepalų, nes jau seniai įgriso seilėjimaisi apie tariamą vyriškių porą ant banknoto. Tačiau komentuotojas išsigynė skleidžiąs paistalus ir patvirtino tik perduodąs, kaip esą...

Ką padarysi. Iš dalies, tenka sutikti.

Kintant aktualijoms viešojoje erdvėje (antai, karščiau nei istorinę sukaktį žiniasklaidai paminėjus gėjų eitynes Vilniuje), transformuojantis viešajai nuomonei kinta atminties ženklų interpretacijos, stiprėja ar slopsta jų tendencijos. Dėl to ir netyla plepalai apie "du gėjus ant dešimtinės". Dėl to ir netenka abejoti, kad kai tik minima detalė taps "matoma", t. y. pastebėta daugelio, šiaip jau išties dailus jubiliejinis pašto ženklas taps ne tik solidžiu "Lituanicos" atminties ženklu, bet bus apšlakstytas bjauroku šaukšteliu deguto, kuris dar apkartins lakūnų atminimą.

Tačiau - dėmesio. Čia iškart sakau: STOP.

Pabrėžiu, kad šiuo atveju galimo eilinio įamžinimo "kazuso" priežasčių esu linkusi ieškoti būtent mūsų nepatvariame, besikaitaliojančiame, "nesusitupėjusiame" mentalitete, "skylėtoje" nacionalinėje savivokoje ir tam tikruose modernybės kompleksuose, bet ne dailininko tyčioje.

Šiame įraše pasidalysiu naujausiomis žiniomis apie jubiliejinio pašto ženklo kūrėją ir jo kūrinį. Galbūt tai užkardys bent dalį besitvenkiančių plepalų...   

A. T. Banionio intencijos ir alibi

Facebook dėka dar gerokai anksčiau netiesiogiai susipažinau su Arūnu Tomu Banioniu - Šiaurės Amerikos vakaruose, Vašingtono valstijoje gyvenančiu JAV karinių oro pajėgų karininku, karo medicinos gydytoju ir lakūnu. Filatelija yra jo hobis, dėl to jis ir užsimojo dalyvauti "Lietuvos pašto" paskelbtame jubiliejinio pašto ženklo konkurse.

Jis sakė ištisus mėnesius kūręs piešinį - naudodamas tik originalią S. Dariaus bei S. Girėno nuotrauką ir elementarų Photoshop'ą,- ir buvęs labai nustebintas, kai "Lietuvos pašto" konkurse laimėjo pirmąją vietą. Liepos pabaigoje jis nekart dalijosi įspūdžiais, kad vis negali atsipeikėti, jog jo piešinys - dabar jau jubiliejinis pašto ženklas - parduodamas "Lietuvos pašto" skyriuose ir graibstomas pasaulio filatelistų.

A. T. Banionio tėvai po karo buvo nublokšti iš Lietuvos į Vokietiją, iš dalies ir dėl to, kad mama kilusi iš Klaipėdos krašto. Jam nuo vaikystės esą įstrigę tėvo pasakojimai apie tai, kaip 1933 metais šis su savo tėveliais Aleksote laukęs parskrendančios "Lituanicos"...  Beje, tik neseniai jis iš mamos išgirdęs, neva pokariu laikinai gyvenant Vokietijoje "dėdė Vytas" jai parodęs "Lituanicos" katastrofos vietą...

Ar tikrai galėjo "dipukai", vėliau imigravę į JAV, laikinai gyventi pokariu Lenkijai paskirtoje teritorijoje - nesiimame spręsti. Čia naudojame tik paties A. T. Banionio trumpai perteiktas žinias (vėliau, kai gausime išsamesnės informacijos, jas papildysime). 

Bet kad ir kaip būtų, A. T. Banionio kilmė jam neginčytinai svarbi, lietuviškos šaknys - brangios, o "Lituanicos" istorija - artima. 

Jis sako pats kaip profesionalas dalyvavęs keliuose aviacijos katastrofų tyrimuose, tad S. Dariaus ir S. Girėno tragedija jam nesvetima netgi profesiniu požiūriu. Taigi jis neatsitiktinai pradėjo domėtis "Lituanicos" skrydžiu ir sukaupė šiokią tokią kolekciją.  

Jubiliejinio ženklo piešiniui A. T. Banionis teigia naudojęs originalią nuotrauką iš savo paties rinkinio ir joje nieko iš esmės nepakeitęs, tik ją "nuspalvinęs".

Jis sako, kad iš Lietuvos jį jau pasiekę klausimai dėl S. Dariaus švarko. Visokio plauko įtarimai esą gluminte glumina jo žmoną, kuri yra amerikietė. Tačiau jis pats reaguoja santūriai: sako galįs lažintis, kad jei ir kils didelis triukšmas, tai greitai pasibaigs niekais.

A. T. Banionis siūlo įdėmiai perversti kad ir Edmundo Jasiūno nuotraukų albumą arba Petro Jurgėlos monografiją (bent vieną šių knygų neabejotinai turi kiekvienas, besidomintis S. Dariaus ir S. Girėno istorija - žr. šaltinius mūsų tinklalapyje ). Ne vienoje jų S. Darius užfiksuotas vilkįs tokiu pačiu švarku, ir niekam ligi šiol tai neužkliuvo.

Maža to, A. T. Banionis sako pats teiravęsis garbaus iš Lietuvos kilusio siuvėjo, ką galėtų reikšti neįprastas švarko kirpimas, ir sužinojęs, kad... taip apdarus neva siūdindavę žydai. Be abejo, ir šią versiją istorikams (gal ir mados istorikams?) dar derės patikrinti, sutvirtinti argumentais. Bet A. T. Banioniui ji atrodo įtikinama: jis kviečia prisiminti, kad "Lituanicos" skrydis rengtas netrukus po Didžiąją depresiją iššaukusios krizės, lakūnai stokojo pinigų ir todėl nešvaistė dolerių ne tik apdarams, bet, kaip gerai visi žinome, netgi svarbesniems dalykams.  

Atmintis ir istorija - sesės, bet ne dvynės

Viena vertus, atrodo keista, kad tiek daugel kartų - vykdant "Lietuvos pašto" konkursą, atrenkant piešinius, skelbiant konkurso rezultatus - S. Dariaus švarkas liko "nepastebėtas". 

Kita vertus, ypač vertintant istorijos bei atminties teorijų aspektu, tai - absoliučiai dėsninga. Taip ir turėjo būti!

Juk minint 80-metį oi, kiek daug istorinių žinių, faktų, žinomų ir trūkstamų duomenų paskendo menamo "žinojimo" sraute. Buvo smagu ir sykiu lyg graudu patirti, jog, viena vertus, žurnalistai labiau nei įprasta stengėsi išklausti kuo daugiau patikrintų, patikimų archyvinių duomenų, bet, kita vertus, jie visai nenorėjo jų girdėti! Buvo akivaizdu, kaip simbolinis prasmuo užgožia konkrečią įvykio, asmens ar daikto - sraigto ar sagos  - reikšmę... 

Istorikų tai nestebina. Jiems ne paslaptis, kad atmintį konstruoja ne profesionalūs tyrimai ir atsijotos žinios.

Tačiau to nėra įsisąmoninusi pati kolektyvinės atminties autorė - visuomenė, mes, lietuviai.

Turiu pasakyti, kad tik istorijos teorijos studijos plačiau atvėrė akis ir įgalino į šią, sakytumei, paradoksalią sankirtą pažvelgti ramiai, įžvelgti logines sąsajas bei jungtis. Dėl to manau esant verta paskatinti pasidomėti ir kitus...

Juolab, kad štai ir praėjusią liepą duodama eilę interviu turėjau bemaž kaskart "atmušinėti" vis tą patį klausimą: "Tai ar neketinate savo tarptautiniu tyrimu sugriauti seną tautinę legendą apie mūsų didvyrius, kurių ir taip juk turime nedaug?" Šis klausimas kyla iš to paties supratimo stygiaus apie subtilų atminties-istorijos santykį. Bet apie tai - jau kitą kartą.

Šiuosyk tenorėjau parodyti, kaip prieš vieną kartą prasižiojant dera dešimt kartų pagalvoti. Kad ir apie XX a. ketvirtojo dešimtmečio švarkų kirpimus... 

Beje, turinčius tikrų žinių apie aptariamą istorinę aktualiją kviečiu neatidėliojant atsiliepti.