Blogas

Dariaus švarkas - kąsnis atminties tyrinėtojams. Įamžinimo "kazusai". III.

2013-08-08

Ši nuotrauka - bene geriausias faktinis, daiktinis įrodymas ir sykiu įtikinamas galas diskusijoms apie "veidrodiškai" apverstą, o gal ir dar kitaip sufalsifikuotą S. Dariaus nuotrauką jubiliejiniame 2013 metų "Lituanicos" pašto ženkle.

(Apie triukšmelį dėl pašto ženkle pavaizduoto kairėje pusėje susagstyto, tad neva "moteriško" S. Dariaus švarko rašėme dviejuose ankstesniuose Blogo įrašuose )

Pašto ženklo "sensacija" - tuščias burbulas

Šią lakūnų drabužių nuotrauką padarė multimedijos meistrė ir garsėjanti keliautoja Berta Tilmantaitė. Ji buvo mūsų ketverte, kai užpraeitą žiemą Vytauto Didžiojo karo muziejaus (VDKM) fonduose apžiūrinėjome, filmavome, fotografavome restauruotojų tvarkomus S. Dariaus ir S. Girėno asmeninius daiktus bei kitas "Lituanicos" muziejines vertybes.

B. Tilmantaitės nufotografuotos relikvijos dabar tyrinėtojams nebepasiekiamos: išdėstytos stiklinėse vitrinose, atnaujintoje "Lituanicos" parodoje VDKM pagrindiniuose rūmuose Kaune.

Užtat tai reiškia, kad nuotraukoje užfiksuotą kairėje pusėje, "moteriškai" susegamą S. Dariaus švarką dabar mato šimtai VDKM lankytojų! Taip, galite nueiti į muziejų ir patys jį apžiūrėti. Juolab, kad atnaujintoje parodoje eksponuojama visa lakūno apranga, visu stotu!

Beje, ir tądien, kai buvo padaryta ši lakūnų drabužių nuotrauka, aplink šiuos eksponatus zujo ne vien mūsų grupė, bet dar nemažas restauruotojų, fondų saugotojų bei kitų muziejininkų būrys. Taigi niekam šio drabužio stilius, tas ūmai parūpęs susegimas nėra, nebuvo ir, be abejo, nebebus paslaptis.

Ir dar: abiejų lakūnų švarkai, taigi ir S. Dariaus "moteriškasis", buvo eksponuojami beveik 20 metų veikusioje ankstesnėje nuolatinėje VDKM parodoje!

Tačiau atkreipkite dėmesį: per visą šį ilgą laiką niekam, ničniekam neatėjo į galvą įžvelgti S. Dariaus aprangoje kažką tokio - neįprasto, įtartino.

Aišku, negalima tvirtinti, kad niekada nieko neaplankė tokia mintis, bet kad kas nors būtų apie tai prabilęs - tikrai neteko girdėti. Baimingos dvejonės, ar tik tokiu pašto ženklu nesikėsinama į tautos didvyrių garbę, garsiai nuskambėjo tik po 80-mečio jubiliejaus - po nelemto atsitiktinumo, po to, kai netrukus po jubiliejinių iškilmių tautiečių smegenys buvo praplautos galingo masinių informavimo priemonių srauto, tiksliau - tam tikrų indidividų, organizacijų bei institucijų sukurstyto "mažumų tolerancijos fontano".

Tik pamanykite: atsirado dvejojančių, ar pašto ženkle nupieštas kairiame šone susagstytas S. Dariaus švarkas nebus susijęs su gėjų judėjimu! Lažinuosi, kad pavyktų atrasti ir sąmokslo teorijos šalininkų, kurie teigtų, kad toks lakūnų atvaizdas atsirado ne šiaip sau...

STOP, stop, stop - tokius didelius raudonus ženklus turėtų galvon įsidėti kiekvienas, blaškomas tokio spontaniško gaivališkų minčių srauto.

Pagalvokite iš esmės. Argi nenuostabu, kaip visada Dabar besiklostanti, nuolat kintanti socialinė ir kultūrinė aplinka įtakoja mūsų gebėjimą regėti ir mąstyti? Ūmai ima dingotis nebūti dalykai, dėmesį patraukia lig šiol niekinėmis laikytos smulkmenos ir tampa kalno dydžio problemomis. Staiga - žybt! - kitaip atrodo žmonės, daiktai, dabartis ir netgi praeitis! 

Stebėtina, kad šie pokyčiai - tokie akivaizdūs ir sykiu nejuntami, nepastebimi.  

Ar dings nuogąstavimai dėl tyčios, klaidos, falsifikato?

Jau perteikėme pašto ženklo kūrėjo Arūno Banionio argumentus  dėl S. Dariaus atvaizdo ir net gavome iš jo nuotraukos originalą, pagal kurį jis, kaip teigia, nieko nekeisdamas, tik nuspalvindamas sukūrė pašto ženklą (tą nuotrauką paskelbėme specialiame nuotraukų albume Galerijoje ). Davėme nuorodas į literatūrą ir archyvines nuotraukas, kuriose jau dešimtmečius matomas S. Darius, vilkintis tokio paties susegimo švarką. 

Iš patirties žinau, kad lengvatikis arba skeptikas net į konkrečius duomenis linkęs moti ranka: "Ai, nieko tai nereiškia; vis tiek galėjo būti kitaip." Pasitaiko užsispyrėlių, kurie iš principo nemato, nenori matyti nieko, kas neatitinka susikurto vaizdinio ir nedera su išsirinktomis bei įsiteigtomis "tiesomis".

Tačiau net labiausiai užkietėjusiam stuobriui vis dėlto turėtų pakakti šio B. Tilmantaitės kadro, kuriame aiškiai matyti nuo S. Dariaus kūno po mirties nuvilktas drabužis. Švarkas, kuriuo vilkėdamas jis rastas susmukęs prie "Lituanicos" nuolaužų Soldino miške, yra tokio pat kirpimo, koks pavaizduotas pašto ženkle. Jis segamas kairėje pusėje. Taškas. 

Ar dar reikia daugiau įrodymų, kad A. Banionio nuotrauka ir piešinys nėra falsifikatai?

Paradoksalu, bet į šį elementarų klausimą visiškai užtikrintai neįmanoma atsakyti.

Vertinant faktinius duomenis, viskas tarsi aišku, diskutuoti nebėra dėl ko. Jei jau labai įdomu, kodėl S. Darius turėjo kairėje segamų švarkų ir puspalčių, tai reikėtų labiau pasidomėti lakūno gyvenimo būdu (tarkime, ar jis nebuvo kairiarankis, kaip mūsų Facebook paskyroje paklausė viena eksponatų žinovė), IV-ojo dešimtmečio madomis bei siuvėjų įpročiais ir dar kruopščiau išanalizuoti archyvinėje vaizdinėje medžiagoje užfiksuotą lakūno garderobą. Tokią objektyvaus tyrinėjimo iniciatyvą labai sveikintume! Tačiau abejoti dėl A. Banionio sukurto pašto ženklo iš esmės jau būtų tuščias užsiėmimas, nes žinodami archyvinę medžiagą klaidos ar klastingos tyčios, juolab falsifikavimo pašto ženkle nebeįžvelgsime. 

Tačiau vertinant lakūnų vaizdinius individualioje ir kolektyvinėje atmintyje, šis klausimas lieka atviras. Tam tikro gaivalo šių vaizdinių formavimesi yra, buvo ir bus, todėl įrodymų niekada nepakaks. Kitaip tariant, nuo įrodymų buvimo, kokybės ir kiekybės vaizdinius formuojantis gaivalas nesunyks.

Atmintis, kurioje formuojasi istorijos įvykių, asmenybių vaizdiniai, yra fenomenalus sąmonės reiškinys. Individuali (asmeninė) ir kolektyvinė, pavyzdžiui, lietuvių tautos atmintis yra subtili, kintanti ir sunkiai prognozuojama. Ji susijusi su daugeliu asmens, visuomenės, valstybės gyvenimo sričių, egzistuoja jų sąveikoje ir yra be perstojo jų įtakojama. Istorijos mokslas yra viena iš atmintį įtakojančių sričių, bet tik viena iš daugelio. Tad ir šis trumpas tyrimas lemiamos įtakos neturės.

Atminties fenomenas ir istorijos žinios 

Štai akivaizdžiai įsitikinome, kad per 80 metų nepakitęs, neslapstytas, viešumoje nuolat rodytas švarkas, istorikų nekvescionuotas ir kažin kuo nepaskelbtas, bėgant laikui gali būti ūmai "pamatytas", suvoktas kitaip. Kintant socialinei, kultūrinai aplinkai net toks paprastas daiktas asmeniui ir miniai gali sukelti naujų asociacijų ir interpretacijų.

Tai tebus pirmas, bet ne paskutinis pavyzdys, kuriuo parodysime atminties ir istorijos takoskyrą. Ši skirtis mūsų vykdomame "Lituanicos" tyrime yra akivaizdi ir labai svarbi, anksčiau nenagrinėta.   

"Lituanicos" tarptautinį tyrimą dalijame į dvi dalis. Pirmoji - darbas Lietuvos, Vokietijos ir JAV archyvuose, naujų šaltinių paieška ir duomenų analizė. Tai yra pagrindas, pamatas - kaip žinote, archyvai kompleksiškai tyrinėjami pirmą kartą.

Tačiau ne mažiau svarbi yra antra darbo dalis, kurią bent kol kas formuluojame kaip "naratyvo evoliucijos" analizę.

Šią neišpasakytai tvankią, karščiausią 2013-ųjų vasaros dieną nekvaršinsiu skaitytojui galvos atminties teorijomis. Tik kviečiu valandėlei susimąstyti:

atminties požiūriu ISTORIJA NĖRA "VAKAR", JI YRA "ŠIANDIEN";

istorijos mokslo požiūriu, ISTORIJA KLOSTĖSI KONKREČIU METU PRAEITYJE.

Istorijos ir atminties skirtingi atskaitos taškai, jos vystosi skirtingomis linkmėmis, jų raidą veikia kiti faktoriai. Istorija ir atmintis susiję, bet nėra tapačios, lygybės ženklo tarp jų jokiu būdu negalime dėti. Įdomu, tiesa?

"Lituanicos" atveju tai privalu žinoti, antraip nustebimams nebūtų galo... :) 

Todėl atminties fenomeną ne tik istorijos, bet ir sociologijos, filosofijos, psichologijos, neorologijos bei kitų sričių mokslininkų žodžiais dar aprašysime ne kartą.