Blogas

Antis juo toliau skrenda, kuo stipresniais sparnais plaka orą. Šiandien paleistoji buvo stipri

2012-11-22
Antis juo toliau skrenda, kuo stipresniais sparnais plaka orą. Šiandien paleistoji buvo stipri.

"Taigi jau knygą išleido, nebėr ko jums tyrinėt apie Lituanicą," - šiandien iš tolo pasveikino VU Istorijos fakultete sutiktas profesorius.

Išleido? Kas, kur?!

„Per LRT, spaudos apžvalgoje sakė. Taip, rodos, ryte girdėjau," - porino istorikas. Ūmai iš akies žybsnio supratau, kad traukia per dantį.

„Ak, jūs apie tai, apie istorinę sensaciją. Tą jau skaičiau. Tiesą sakant, gerą pusmetį tą žinojau. Tik jums nesakiau, paslaptį saugojau," - juokais atsilyginau už patirtą akimirksnio šoką.

Sunku būtų sugalvoti bjauresnę kiaulaitę, kurią galėtum pakišti doktorantui. Teko matyti, kaip užsienyje it iš niekur nieko išleistas veikalas privertė kolegą sutrikti ir, atsikvošėjus, greitai pertvarkyti mokslo planus. Laimei, man tai kol kas negresia. Bent šiuokart.

Dar balandį paskambinusi maloni ponia prisistatė ir, neva tėvo paprašyta, perdavė nuo jo žinią. Juozas Naujalis esą norėjo papasakoti iš vokiečio girdėjęs (net jo pavardę užsirašęs), kaip Adolfo Hitlerio naciai susimokė pražudyti mūsų lakūnus, Darių ir Girėną.

Iš tikrųjų, kaip?

Ogi ant skrendančios Lituanicos iš kito lėktuvo užmetė tinklą, ši įsipainiojo it drugelis ir nukrito. Po to vokiečiai tinklą greitai pašalino, dėl to jokių pašovimo žymių nebuvo rasta: nei lakūnų kūnuose, nei lėktuve. Niekas nešaudė, nes to ir neprireikė.

Šit kaip! Nieko sau. Dar neskaityta, negirdėta žinia.

Anot mano pašnekovės, Juozas Naujalis yra gimęs 1927 m., kovą atšventė garbingą 85 metų jubiliejų, „viskuo domisi, kaupia archyvus".

Padėkojau už rūpestį ir pastangas. Pasakiau, kad, jei leisite, susisieksiu ateityje, kai disertacija slinks į pabaigą ir ateis metas apžvelgti su tautinius pasakojimus apie Lituanicos katastrofą: jų kilmę, prigimtį bei kaitą. Tada atsidėjusi išklausyčiau kuo išsamesnį pono Naujalio pasakojimą.

Deja, tuosyk atvykti negaliu: skubu Lietuvos ir užsienio archyvuose ieškoti dokumentų, tų būtiniausių trūkstamų patikimų šaltinių, kuriais ne tik galėtume atkurti 1933 m. liepos 17 d. įvykius, bet ir įvairias jų versijas nešališkai pasverti, be tuščių ginčų apie jas diskutuoti.

Gerai, lauksime. Manau, mūsų namą nesunkiai rasite. Ačiū, iki malonaus.

Ir jums ačiū, iki malonaus.

Tai buvo vienas iš tų pokalbių, kurie sušildo ir šiek tiek sutrikdo. Jo tęsinį pasilikau ateičiai kaip įdomybę.

O šiandien sau mąstau: dar 2010 m. įsitikinau, kiek mažai žinoma apie Lituanicą. Bet kad tiek!

Ir ne poną Naujalį turiu galvoje. Veikiau Audrių Bareišį, kuris ne pirmos prabos interneto dienraštyje Balsas.lt paskleidė „žinią": „Istorinė sensacija: kaip vokiečiai tykojo Dariaus ir Girėno. "

Rašinio pradžioje prie graudulingų 1933 m. neįvykusių lakūnų sutiktuvių priregzta intriga: pensininko J. Naujalio knygos leidėjai nesiryžo spausdinti jo liudijimo apie Dariaus ir Girėno žūtį.

Toliau necituosiu. Pakaks vienos pastabos: nėra nieko paprasčiau nei skelbti „sensacijas", perpasakojant pasakojimus ir apkaišant bendromis frazėmis „buvo kalbama", „svarstyta", „grįžta prie išvados", „kai kuriuose šaltiniuose" ir pan.


Kokie šaltiniai? Kas kalbėjo? Kas, kada, ką svarstė ir kas grįžo prie kieno išvados?

Tokia žurnalistika neverta nė cento, nė abiejų žuvusių lakūnų nago juodymo ir, pagaliau, paties pono Naujalio nuoširdaus (tikiuosi) rūpesčio, kuris, deja, išgarsintas prastu stiliumi.

Ne iš piršto laužta, tikra sensacija nenukrenta iš dangaus it meteoritas. Ji veikiau pamažu, kapsint metus-kitus, lašas po lašo išdygsta it stalagmitas.

Baigiau du rašinius apie rugsėjį „atsiradusį" Akto priedų paketą: analitinį ir populiarinimo.

Pastarąjį tyčia pavadinau taip: „Lituanicos katastrofos tyrinėjime - sensacingas radinys". Pirmą, aišku, santūriau: „Dingę" oficialaus Lituanicos katastrofos tyrimo Akto Priedai". Lauksiu pastabų, jei rašinių objektas nesudaro įspūdžio ir nekelia susidomėjimo, - kitaip tariant, nėra jokia sensacija.