Blogas

Svarstant J. Kairio įžvalgas (II): "Lėktuvas tikrai ieškojo vietos tūpti"

2013-10-01

Šį kartą kiek nauju aspektu panagrinėsime Vokietijos ir Lietuvos oficialių tyrimų dokumentus - I ir II šaltinių grupes, kaip apsibrėžėme šios temos pradžioje .  

IŠKALBINGAI SUSIKERTA OFICIALIŲ TYRĖJŲ IR J. KAIRIO HIPOTEZĖS

Priminsime, kad A. Gustaičio vadovaujama pakomisė „Lituanicos" katastrofą tyrė jau turėdama vokiečių oficialias išvadas ir galėjo remtis, neišvengiamai rėmėsi jų Pranešime jau išdėstytais argumentais. Pranešimas iš Berlyno į Lietuvos URM atsiųstas vėliausiai 1933.08.01 d. Pakomisė sudaryta liepos 24 d. ir tyrimą, anot A. Gustaičio, vykdė iki 08.30 d.

Tačiau kita vertus, A. Gustaitis su Tarpžinybinės komisijos nariu maj. K. Bulota ir pakomisės nariu kap. V. Morkumi dar liepos pabaigoje viešame Lietuvos aeroklubo (LAK) renginyje paskelbė nepriklausomą katastrofos vertinimą, kuris mažai tesiskyrė nuo oficialių išvadų rugsėjį sudarytame, spalį paskelbtame Akte. (Plačiau žr. „Lietuvos istorijos studijų" 31 t., 98-114 p.: „Lituanicos katastrofos oficialieji tyrimai 1933 m.: nauji faktai ir įžvalgos".)

Vienus vokiečių duomenis lietuviai šiek tiek papildė (pvz., faktiniame maršrute įvardijo Stargardą, patikslino pradinį kuro kiekį), kitus mėgino ginčyti (pvz., nurodė didesnį - ne 10/15, bet 50 l kuro likutį) ar net visai paneigti (pvz., iš principo nesutiko, kad lakūnai buvo „pametę orientavimąsi").

Tačiau tenka apgailestauti, kad pakomisės nariai nepaliko nuorodų ir net užuominų į pirminius šaltinius, kurie padėtų įvertinti pateiktų duomenų patikimumą. Iš URM fondų žinome, kad pradinį kuro likutį per pasiuntinybę JAV pakomisei patikslino technikas V. Jasulaitis, tad netgi šis vokiečių ir lietuvių pateiktas skaičius skiriasi. Užtat kol kas lieka tik spėlioti: kas pranešė apie Stargardą? Kas, kada viename „Lituanicos" bake aptiko 50 l kuro likutį?

Pagrindinę išvadą lietuviai daro remdamiesi „patikimiausia hipoteze" apie galimus variklio veikimo trikdžius, sukeltus kuro filtre ir karbiuratoriuje aptiktų apnašų - „aliuminiaus rūdžių". LCVA išlikusiame Akto originale nėra kviestinio eksperto inž. maj. Gavelio parašo, bet ekspertizės išvadomis abejoti visgi netenka: Gavelio parašą aptikome pernai atrastame Priedų pakete - ant „Lituanicos motoro tikrinimo išdavų" originalo.

A. Gustaičio pakomisė pasirinko šią hipotezę, nes kito paaiškinimo, ką S. Darius ir S. Girėnas veikė lemtingame Vokietijos sausumos regione liepos 16-17 d. vidurnaktį, tiesiog negalėjo leisti.

Kodėl ji prieštarauja vokiečiams ir nesutinka, kad „Lituanica" buvo priversta leistis, nes baigėsi degalai?

Todėl, kad pakomisė mąsto panašiai kaip... Jurgis Kairys III-iame video : „JEIGU BŪTŲ PASTEBĖTA, KAD NAKČIAI BENZINO NEPAKAKS, BE ABEJO LAKŪNAI BŪTŲ IEŠKOJĘ TŪPTI DAR PRIEŠ NAKTĮ". Tik J. Kairys daro prielaidą, kad lakūnai žiauriai suklydo ir nusprendė leistis per vėlai. O pakomisė su tuo iš principo nesutinka: „TOKIA STAMBI KLAIDA NEĮTIKĖTINA".

Taip ligi šiol ir ginčijamasi be galo, kas ir kam neįtikėtina...

Verčiau atrodo ieškoti racionalesnio grūdo. Taigi nesismulkindami apibendrinsime, kad be lakūnų nuovargio ir blogų oro sąlygų (labai prasto matomumo, bet ne audros, kaip mėgstama įsivaizduoti), kiti katastrofos veiksniai oficialiuose tyrimuose įvardyti skirtingai:

- vos per 5 darbo dienas, „vietoje" atlikę tyrimą vokiečiai akcentavo pilotų klaidas: išeikvotą kurą, dezorientaciją ir klaidingai nustatytą aukštimatį;
- oficialiai bent 5 savaites , tik ne „vietoje", o Kaune tyrimą atlikinėję lietuviai kaltino ne pilotus, o techniką: galimus variklio trikdžius ir, tik iš dalies, kuro stygių.

Ir dabar susitelksime į dar siauresnį klausimą: jei „Lituanicą" ištiko krizė (baigėsi kuras, stabčiojo variklis, grėsė pasiklysti, galop kas nors šaudė ir gaudė - tebūnie bet kas), tai ar bent tiksliai nustatyta, kada ir kur tai nutiko? Kokie tuo metu ir toje vietoje buvo šansai išgyventi?

OFICIALIŲ TYRIMŲ „BLOGIO AŠIS"

Abiejų šalių oficialūs tyrėjai vienu klausimu buvo vieningi: pripažino, kad nenustatė „Lituanicos" faktinio maršruto ir nepaaiškino paskutinės atkarpos Vokietijoje.

Vokiečių Pranešime detaliausiai išnagrinėtas lėktuve rastas žemėlapis New York-London: pateikta atstumų ir kursų lentelė, kurioje planuotas maršrutas suskirstytas į 30 atkarpų. (Patikrinus įsitikinta, kad šios lentelės duomenys išties sutampa su žymomis VDKM saugomame suklijuotų žemėlapių ritinyje. ) Šiame, pagrindiniame žemėlapyje ties planuoto maršruto linija rasta skrydžio metu lakūnų darytų užrašų, bet jie nutrūksta virš vandenyno.

Akte pabrėžiama, kad „lakūnų pažymėjimai siekia iki 14 val. laikotarpio skaitant nuo išskridimo pradžios (...) Tolimesnių pastabų (...) nei žemėlapiuose, nei užrašų knygutėse visiškai nerasta."

Bet vėlgi įdomu, kad skrendant S. Dariaus darytų skaičiavimų „šifruotė" ar jos versija nepateikta nė viename tyrime,- nors būtų logiška manyti, kad ir jais remiantis daroma svarbi prielaida bent dėl pradinės maršruto krypties. Antai lietuviai Akte tvirtina, kad iš pradžių skrendant „taikytasi" į Londoną. Jei „taikinys" nuo kažkur, nuo kažkada nebe akivaizdus, tai nuo kur, nuo kada? Vokiečiai tiesiog pastebi, kad „per Londoną ir apylinkes jie neskrido".

Tolesnio maršruto kontinente ir Vokietijos sausumoje įžvalgos - dar aptakesnės.

Akte konstatuota: „Apie faktinai padarytą maršrutą galima tiktai daryti hipotezes."
Pranešime: „Kada ir kur jie pasiekė Europos krantus negalima nei apytikriai pasakyti, nes ir patys lakūnai nepliko apie tai jokių pažymėjimų ant žemėlapių".

PABAIGA VOKIETIJOJE

Vieninteliai faktinio „Lituanicos" maršruto Europos kontinente taškai, aiškiai „pririšti" prie konkrečios vietos ir laiko, yra Vokietijoje. Štai šie:

- apie 23 val. virš Stargardo (lietuvių Aktas);
- 23:45-00:15 tarp Konigsberg N/M ir Berlinchen (vokiečių Pranešimas);
- 00:15/20 virš Berlinchen (lietuvių Aktas);

- 00:36 katastrofa prie Soldin (Pranešimas); prie Rosenthal (Aktas) - abiem atvejais, turima omenyje katastrofos vieta Soldino valstybiniame miške.

Atrodytų, duomenys - aukso vertės. Bet vokiečiai, pirmi rinkę ir nagrinėję pirminę medžiagą, tarytum skubotai aprašo bendrapiliečių liudijimus: pvz., užsimena apie pranešimus iš „savanorių darbininkų stovyklos Berlinchen", bet iškart priduria, kad „tikrų žinių apie tai nėra".

Lietuviai irgi lyg nepersistengia: prie Akto teprideda vokiečių atliktas dviejų darbininkų iš Kuhdammo apklausas.

Priedų pakete esančiame raporte iš Soldino („Priede II") kap. V. Morkus užsimena apie kitų „vietinių gyventojų" apklausas ir jomis remdamasis mėgina patikslinti maršrutą tarp Stargard ir Soldinen Stadt Forst. Bet jis šių duomenų nedetalizuoja. O Akte ir kitur jie visai neminimi. Nepanašu, kad būtų aiškintasi iš visų jėgų...

Atrodo, kad labiau stengtasi trūks plyš nustatyti krizės pobūdį, bet ne tikslų jos laiką ir vietą.

Deja, kaip jau išsiaiškinome, oficialūs tyrėjai nesutarė, kas nutiko. Taigi juolab numuilino, kur ir kada.

KRIZĖ „KAŽKADA KAŽKUR"

Akte parašyta tiesiai šviesiai: „Lėktuvas tikrai ieškojo vietos tūpti." O nuo kada, kur ieškojo?

Vokiečiai spėja, kad lakūnai nusileisti Berlyne nebuvo numatę, nes tiksliai laikantis planuoto kurso „pakely tūpti jiems nebūtų buvę reikalo". Ūmai pakeistą kursą į pietvakarius jie aiškino taip: „nuolatos į rytus blogėjant orui", ypač tamsią naktį lakūnai (KAŽKADA) prarado orientavimąsi, pristigo kuro ir klaidingai nustatytu aukštimačiu blaškėsi, (KAŽKUR) priversti leistis. Taigi galiausias katastrofos kaltininkas yra aukštimatis: „kad lakūnas būtų manęs leistis į pietų rytus nuo Kuhdamm tokioj netikusioj vietoj, negalėjo būti." Žmogiškasis faktorius. Tobulas nelaimingas atsitikimas.

Bet su šiuo scenarijumi nesutinka lietuviai.

A. Gustaičio pakomisė daro drąsią prielaidą, kad lakūnai apsisukę už Stargardo skrido tiesiai į Berlyną: „artimiausią apšviestą aerodromą galima buvo rasti tiktai Berlyne". Bet tokiu atveju jie „būtų galėję skristi ir aukštai nematydami žemės, vadovaujantis vien kompasu", tad kodėl vietoje to skrido maksimaliai žemai (bent jau Berlinchene, po to Kuhdammo apylinkėse)?

Lietuvių pareigūnai Akte aukštimačio nemini, nors turėjo vokiečių išvadas, be to, tebevykstant tyrimui, V. Morkus tai kaip savo pastebėjimą (?) aprašė spaudoje. Lietuviai sutinka, kad „smulki orientuotė" (t. y. vizualus objektų ant žemės stebėjimas skrendant žemai) „galėjo būti reikalinga tik tikslu surasti aerodromą tūpti". Tačiau jie griežtai atmeta dezoriantacijos galimybę ir kaip „galutinai paskutinę" pateikia užteršto kuro filtro/karbiuratoriaus hipotezę.

Išeitų, kad lakūnai neplanuotai pakeitė kursą Berlyno kryptimi ir jau po to (KAŽKADA) atsidūrė kritiškoje padėtyje, o tuomet jau pakeliui, (KAŽKUR) visai prispausti žemų debesų kalvotose apylinkėse žvalgėsi vietos avariniam nusileidimui?

Ir Vokietijos, ir Lietuvos oficialūs tyrėjai paliko pernelyg daug netikrumo: padėtis tapo kritiška kažkada, kažkur. Nesurinkus (nepaskelbus/neišsaugojus) svarbiausių skrydžio duomenų 1933-aisiais, juolab šiandien, atrodytų, lieka nukabinti nosį ir apie tikslų krizės (kokia ji bebūtų) laiką bei vietą nebent spėlioti. 

Tačiau dabartiniams tyrinėtojams suprantama, kad atodangų tikimybė išlieka netgi tokiu atveju: o kas, jei atsirastų pirminiai oficialių tyrimų duomenys? Ne išvados ir jų priedai (kurie buvo "dingę" ir JAU "atsirado"), bet neapdoroti duomenys, pirminė žaliava? Šiame tarptautiniame tyrinėjime netikėtų atradimų jau buvo ne vienas...

Tęsinys (pagal III-IV šaltinių grupes ) - čia .