Blogas

Svarstant J. Kairio įžvalgas (III): lemtingas regionas nebuvo TERRA INCOGNITA! Stigo ne duomenų, bet įrangos

2013-10-04

Šiuokart remsimės kitais, irgi dar plačiai neskelbtais archyviniais dokumentais ir toliau gilinsimės į tai, ką Jurgis Kairys įvardijo kaip S. Dariaus ir S. Girėno (ne)turėtą "informaciją"  - t. y., duomenis apie Vokietijos šiaurės rytų regioną, kuriame „Lituanicos" skrydis pasibaigė katastrofa.

Praeitą kartą  rašėme, kad J. Kairys, kaip ir oficialūs tyrėjai, darė prielaidą, jog „Lituanica" buvo priversta (dėl kažko, kažkur, kažkada Vokietijoje) nutraukti skrydį ir skubiai leistis. Beieškant vietos leistis, lakūnams reikėjo maksimaliai gerai ir greitai orientuotis erdvėje. Ar jie orientavosi, ar tik klaidžiojo, kaip tvirtino vokiečių pareigūnai?

Svarstydamas katastrofos aplinkybes, J. Kairys padėjo iškelti tokį esminį klausimą:

kokių orientavimuisi pravarčių žinių S. Darius ir S. Girėnas turėjo tai paskutinei pusantros valandos, tai Vokietijos teritorijai, kai praskridę Stargardą, matyt, dėl prasto oro jie pasuko priešinga kryptimi į pietvakarius, tada maksimaliai rizikuodami kone pažemiui tęsė skrydį Konigsberg N/M ir Berlinchen apylinkėse ir galop ištikti „kritinės padėties" prie Rosenthal, Kuhdamm gyvenviečių nukrito į Soldino miško pakraštį?

Jei įvertintume lakūnų galimybes orientuotis šiame regione, ištikus krizei, tai padėtų gerokai plačiau apmąstyti katastrofos aplinkybes ir netgi sverti, ar ji buvo (ne)išvengiama.

Panagrinėję I ir II šaltinių grupes, dabar peržvelgsime III ir IV grupes, - kaip apsibrėžėme pradžioje .

Šiuokart dėmesio centre - Stepono Dariaus iš Lietuvos aeroklubo (LAK) gauti duomenys ir su JAV Prekybos departamento Aeronautikos skyriumi derinti aspektai, kuriais remdamasis jis planavo ir įgyvendino „Lituanicos" maršrutą. Beje, iškart pasakome ir prie to nebegrįšime: turima lakūnų tarpusavio korespondencija ir kiti dokumentai įtikinamai pagrindžia, kad skrydžio „smegenys" buvo išimtinai S. Darius. Maršrutas de jure ir de facto buvo jo žinioje bei atsakomybėje.

Čia pateiksime naujų argumentų apie tai, kad S. Darius buvo įspėtas ir puikiai žinojo, kuo pravartu ir dėl ko pavojinga Vokietijoje atsidurti ties Reicho rytine siena: tai nebuvo lakūnams svetinga vieta. 

Dar gerą pusmetį prieš skrydį, 1933-iųjų pradžioje, S. Dariui apie tai pranešė LAK ir Lietuvos Karo aviacijos vadovybė. 

"NUGALĖJĘ SUNKIAUSIĄJĮ KELIONĖS TARPĄ"... ŽUVO

Vertėtų pagaliau blaiviai įvertinti šią formuluotę, kurią norom ar nenorom įtvirtino Lietuvoje atlikto oficialaus tyrimo išvadų Akto autoriai (plk. ltn. Gustaitis, maj. Reimontas, kap. Morkus ir kviestinis ekspertas inž. maj. Gavelis).

Juolab, kad tas požiūris plačiai įsišaknijo ir ligi šiol tebėra gajus: pats S. Darius sakė, kad svarbiausia yra įveikti Atlanto vandenyną, o tolesnė, žemyninė dalis bus paprastesnė maršruto atkarpa; taigi jis neketino, tiesiog negalėjo joje pražūti; ir vis dėlto joje, lengviausioje maršruto atkarpoje, kaip tik ir žuvo!

Tokia formuluotė nėra absurdiška tik vienu atveju: jei ja bandoma „ tarp eilučių" pasakyti, kad „Lituanica" sudužo ne dėl lakūnų klaidos ar jų beviltiškos padėties nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, bet dėl kitų žinomų ar numanomų priežasčių, kažkokio brutalaus force majeure, gal net kažkieno tyčios.

Tačiau pačiame Akte juk prikišamai, nei iš šio, nei iš to ties galutinėmis išvadomis paminima ir kategoriškai atmetama versija, kad „lakūnai buvo pašauti": šią priežastį „reikalinga atmesti, kaip visiškai prasimanytą".

Šį Akte užkoduotą konfliktą sąmoningai ar pasąmoningai suvokia visi. Ir, kad jo atsikratytų, pagalbon telkiasi vaizduotę: štai dėl ko „Lituanicą" įnirtingai puola giltinės, kulipkos ir net tinklai.

Taip ir šiandien tebesame įspęsti į kampą. Tarsi manipuliuojant S. Dariaus autoritetu būtų pasistengta užtušuoti paliktas tyrimo spragas ir numarinti neatsakytus klausimus: kas gi drįs abejoti pačiu kapitonu S. Dariumi?

Bet juk tai, kaip rašė Emilis Ažaras, patarimas kvailiams. Jei pagarbą puoselėji valingai, o ne iš baimės ir savisaugos reflekso, tai keldamas argumentuotus klausimus kaip tik ją ir išreiški. Gerbdamas kitus ir save, S. Darius drąsiai klausdavo ir reikalaudavo tiesių atsakymų. Jis pats, šiuo požiūriu, buvo geriausias pavyzdys.

Tai, ką „apie sunkiausią ir lengviausią maršruto dalį" iš jo rašė girdėjęs generalinis konsulas Niujorke Povilas Žadeikis, ką neva iš lakūno lūpų užrašė Petras Jurgėla ir ką atkartojo A. Gustaičio pakomisės Aktas - tai, be abejonės, buvo kiekvieno savaip perteikti, bet visgi autentiški S. Dariaus žodžiai. Šie žodžiai jo paties ranka net parašyti juodraščiuose: jis ruošėsi juos perskaityti per radijo laidas.

Tačiau viena yra tai, ką S. Darius norėjo pranešti kitiems. O kita - kur kas svarbiau - yra tai, apie ką jis visų labui nutylėjo. Deja, niekas nebesužinos, kiek stiprybės jam kainavo prisiimti visą atsakomybės naštą vien ant savo paties pečių. Jis žinojo, kad Vokietijoje ir net Lietuvos prieigose skristi bus labai sunku.

VIENINTELĖ TRASA, PARENGTA „NAKTINIAMS LAKIOJIMAMS"

Retas šiandien skristų į nežinomą vietą nežinomomis sąlygomis: be meteo informacijos, be vizualiai navigacijai pravarčių žemėlapių, vietos radijo švyturių bei aerodromų schemų, gps'o, radijo ryšio (būtinai su radiolokacinio vektoriavimo galimybe) ir be prityrusio navigtoriaus bei "aklo skridimo" eksperto greta.

S. Darius neturėjo nieko iš šio "būtino" sąrašo. Aišku, jo laikais technologijos buvo kitos, bet saugumo reikalavimai panašūs. Jis nebuvo savižudis ir dėl saugumo darė viską, ką galėjo. Bet, deja, galėjo per mažai.

S. Darius dar 1932 m. pabaigoje kreipėsi į Karo aviacijos viršininką Kaune, prašydamas „žemėlapių ir kitų žinių ir informacijų" orientavimuisi Vokietijos bei Lietuvos oro erdvėje.

Prašymas persiųstas civilinę aviaciją kuravusiam Lietuvos aeroklubui. LAK pirmame laiške 1933 m. sausio 19 d. iškart įspėja, kad tiesus perskridimas kontinentu už Londono bus sudėtingas: nėra naktį apšviestų oro uostų nuolatinės trasos, laivų švyturiai išsidėstę ne viena linija, oras vėjuotas, permainingas.

LAK primygtinai siūlo skristi per Berlyną: maršrutu, kur yra naktinė trasa ir pakanka švyturių. LAK atsisako siųsti itin smulkaus mastelio žemėlapių ir pažadėjo stambesnių, kad neapsunkintų skrydžio metu. T. p. pirmame laiške pasisiūlo tarpininkauti prašant pakeleivingų aerodromų ir stočių pagalbos.

Vasarį S. Dariui LAK persiuntė Guide Aeronautique International žinyną, vėliau - bent dviejų siūlomame maršrute veikiančių naktinių trasų schemas ir stambesnius žemėlapius su pažymėtu siūlomu maršrutu.

Vasario pabaigoje S. Darius siūlomą maršrutą įvertina kaip praktišką: „juo ir naudosimės". Jis prašo šiame maršrute padėti palaikyti radijo ryšį, kad būtų galima naudotis radijo kompasu.

LAK pasistengia iš peties: balandžio 1 d. siunčia S. Dariui žinių, kur, kaip, kada naudotis radijo pelengavimo būdu ir radijo stočių paslaugomis.

Be to, LAK iniciatyva Karo aviacijai reikiamų duomenų dar atsiunčia bendrovė „Deruluft". Ji net siūlo užtikrinti naktinių aerodromų trasų apšvietimą „Lituanicai", jei apie praskridimą bus įspėta ne mažiau nei prieš 48 valandas.

Balandžio 4 d. Lietuvos Karo aviacijos viršininkas S. Dariui rašo prašysiąs „Deruluft"bendrovės padėti „Lituanicai" orientuotis nuo Berlyno ir prireikus teikti jai pagalbą. Jis ragina skristi maršrutu Londonas-Amsterdamas-Hanoveris-Berlynas-Dancigas- Karaliaučius, nes „ši linija yra vienintelė, tinkamai aprūpinta švyturiais ir parengta naktiniams lakiojimams".

SUKLUPIMO AKMUO: RADIJO ĮRANGA

Toliau nesileidžiant į detales, iki gegužės I pusės S. Dariaus korepondencijoje su LAK ir Lietuvos Karo aviacijos viršininku akivaizdu, kad:

- S. Darius planavo Europos žemyno oro erdvėje orientuotis radijo priemonėmis, „paskutinę skridimo naktį", t.y. maršruto atkarpoje Vokietija-Lietuva prašė organizuoti 5 min. radijo pranešimus kas valandą. Kaip žinia,visgi skristi teko be radijo įrangos;

- net jei radijo įranga „Lituanicoje" būtų, dėl naktinių trasų veiklos ypatumų S. Darius privalėjo pranešti LAK ir/ arba Karo aviacijai bent išskridimo iš Niujorko laiką. Kaip žinia, apie "Lituanicos" startą tik „post factum" Lietuvos pasiuntinybę Vašingtone informavo generalinis konsulas Niujorke P. Žadeikis;

- ir dar: panašu, kad S. Dariui LAK perduotoje medžiagoje visi duomenys Vokietijos teritorijoje - į Vakarus nuo Berlyno, išskyrus vieną punktyru nužymėtą kelią... beveik tiesiai per katastrofos regioną.

Gegužę S. Dariaus ūmai „įšaldė" korespondenciją su Lietuvos Karo aviacija, LAK ir JAV Prekybos departamento Aeronautikos skyriumi, nors visos šios įstaigos primygtinai skubino jį pranešti planuojamą išskridimo laiką ir maršrutą. Kuo labiau aiškėjo, kad radijo įrangos „Lituanicoje" nebus, tuo vangiau kapitonas informavo padėti pasirengusias institucijas.

Kaip klostėsi toliau ir ką patvirtina V šaltinių grupė  - skaitykite tęsinyje .

 

P. S. Nuotrauka - iš kino kronikos, leidus kompanijai "Efootage".