Blogas

Svarstant J. Kairio įžvalgas (IV): ar buvo kapitono Dariaus "PLANAS B"?

2013-10-18

Tiesą pasakius, apie "planą B" žinių trūksta.

Kaip išdėstyta praeitą kartą , šaltinių duomenimis, "Lituanicos" įgulos vadas Steponas Darius nepriekaištingai rūpinosi galutine skrydžio atkarpa, anaiptol nenuvertino jos kaip "lengviausios" ir kruopščiai planavo maršrutą Vokietijoje bei Lietuvoje. Bet šitos jo pastangos likus kelioms savaitėms iki išskridimo pakito, tapo miglotos ir galiausiai neteko prasmės.

Štai ši vieta "Lituanicos" istorijos pasakojime labai svarbi. Šioje vietoje įprasta kažkodėl peršokti tas kelias savaites, nutraukti nuoseklų pasakojimą ir įvykius ūmai dėstyti... nuo pabaigos. Suprask, Danzigo kryptimi juk siautė audra. Audra su giltine už parankių pastojo kelią mūsų karžygiams. Ir kas jiems daugiau liko daryti. Jie nebegalėjo skristi kur planavę. Ir tada jie žuvo.

Bet mes čia bandome seną pasak(ojim)ą kiek pakeisti ir išlikti nuosekliais.

Turime bent pamėginti suprasti, kur jie planavo skristi,- t. y. atkurti visą sprendimų grandinę prieš išskrendant iš Niujorko. Taigi...

APSISPRENDIMAS AIŠKUS JURGĖLAI, BET NE GUSTAIČIUI

Iš pastarųjų Blogo įrašų kylantis mūsų klausimas yra toks: kas iš tikrųjų privertė S. Darių - anksčiausiai balandį/ gegužės pradžioje, vėliausiai birželį - atsisakyti ilgai brandinto pagrindinio maršruto per Londoną, Hanoverį, Berlyną, - ir ar jis apskritai jo visiškai atsisakė?

Bet kas gali atsiversti P. Jurgėlos 1935 m. monografiją (kol kas vertingiausią knygą apie S. Darių, S. Girėną ir "Lituanicą") ir iš 248 psl. pacituoti: "Jie (S. Darius, S. Girėnas, - G. S.) buvo nusistatę vengti Vokietijos ir lenkų koridoriaus (tai pareiškė  kons. Žadeikiui)." Ir dar: ""Geg. 25 d. Darius suteikė visas žinias apie skridimo kelią". Tačiau mes turime argumentų atsargiai vertinti P. Jurgėlos pasakojimą ir ypač neskubėti pritarti šiems jo teiginiams.

Labai pagirtina, kad 1933-34 metais rašęs žurnalistas vienpusiškai gynė tragiškai žuvusių bičiulių garbę ir orumą, o ant federalų korė visus ožius. Tuo metu, kai jis rašė, veikiausiai taip ir reikėjo daryti. Tačiau šiandien politinė, teisinė situacija kita ir šaltiniai kiti, tad pasakojimo galimybės platesnės.

Šiandien iš šaltinių JAV nacionaliniame archyve žinome, kad P. Jurgėlos minimas esą 07.15 d. prieš pat startą pareikštas "nusistatymas" prieštaravo ilgalaikei S. Dariaus oficialiai nuostatai. Dokumentuose iki pat liepos 13 d. minimas maršrutas per Vokietijos ir/ arba Lenkijos teritoriją. Dėl Lenkijos pasakytina štai kas: Danzigo, arba lenkų koridorius galėjo klaidinti JAV federalus ir įvardijant oro erdvės regioną įvelti netikslumų; į Lietuvą įskristi iš Lenkijos oro teisės požiūriu 1933 m. buvo komplikuota, S. Darius tai puikiai žinojo ir tokios galimybės su Lietuvos aeroklubu (LAK) bei Karo aviacijos viršininku (KA) jokiu būdu nesvarstė. Tačiau Vokietijos taip lengvai neatmesi. Jei pritartume P. Jurgėlai, esą lakūnai visiškai neketino skristi per Vokietiją ir esą jų JAV pasuose Vokietijos vizos buvo bereikalingos, tai tektų ignoruoti eilę dokumentų. O dokumentų mes neignoruojame - nei amerikietiškų, nei lietuviškų.

Oficialaus tyrimo Akto Prieduose esančiame žemėlapyje visi planuoti "Lituanicos" maršrutai - "pagrindinis kelias" ir "pagalbinės kryptys" - kerta Vokietijos teritoriją. Be galo įdomu, kad A. Gustaičio vadovaujami ekspertai irgi painiojasi, mėgindami atsekti lakūnų logiką ir Akte pateikia savotišką mišrainę: esą, išskrisdami lakūnai "konsului Žadeikai" pažada lėkti per Škotiją, trumpesniu keliu nei per Londoną; tada išskridę iš pradžių visgi laikosi pagrindinio maršruto Londono link; paskui visgi pasuka šiauriau, "pagalbine kryptimi". Akte aiškinama, kad skrisdami pagrindiniu maršrutu lakūnai "tikrinosi, ar viskas pilnai sutinka su apskaičiavimais". Taigi pasitikrinę pagrindinius skaičiavimus, toliau skrido pagal pagalbinius skaičiavimus?..     

Iš kur visa ši painiava?  

SPRENDIMŲ KAITA NEĮPIRKUS RADIJO ĮRANGOS

Vieną prielaidą jau pateikėme: skrydžio planus sujaukė radijo įranga, kurios pavasarį pasirodė neįmanoma gauti. Ši netiesioginė priežastis įžvelgiama iš lakūnų tarpusavio susirašinėjimo, o ypač iš S. Dariaus korespondencijos su LAK, KA ir federalais JAV Prekybos departamento Aeronautikos skyriuje (kaip rašyta atlikus tyrimą JAV nacionaliniame archyve , su Prekybos dpt. S. Darius tiesiogiai derino būtent skrydžio planą; atrastame Prekybos dpt. susirašinėjime su Valstybės departamentu dėl skrydžio įteisinimo jis tiesiogiai nedalyvavo ir apie procedūrų būklę buvo tik informuojamas; „Prakeikti biurokratai",- turbūt putodavo S. Darius, kuris taip mėgo pats valdyti situaciją).

Jei ši prielaida teisinga, tai iš jos seka kita: S. Darius turėjo nuspręsti, kaip skris kontintentinėje dalyje be radijo. Tad kaip jis nusprendė?

Iš aprimusio ir net visai nutrūkusio susirašinėjimo akivaizdu viena: S. Darius liovėsi prašęs pagalbos finalinėje skrydžio atkarpoje - itin sunkią „paskutinę naktį", t. y., Vokietijoje, apeinant Lenkiją, iki pat Lietuvos prieigų ir išsvajoto Aleksoto aerodromo

Viena vertus, suprantama: neturint įrangos, nebereikėjo radijo pranešimų ir švyturių. Bet kita vertus, kodėl nepasirūpinus naktinės trasos Vokietijoje apšvietimu, kaip siūlėsi suorganizuoti LAK, KA ir „Deruluft"?

Vadovajantis „blaiviu protu", kaip išsireiškė Jurgis Kairys , tokia pagalba galėjo būti atmesta vienu iš dviejų atvejų: arba tame krašte skristi visai neketinta, arba skristi ketinta, tik nežinia kada.

Jau sutarėme, kad kol kas negalima eliminuoti Vokietijos iš galutinio planuoto (tačiau nepaskelbto, su niekuo aiškiai nesuderinto) maršruto. Tokiu atveju, lieka laiko klausimas. Ir iš tikrųjų: gegužę-birželį kyla painiava ne tik dėl skridimo kelio, bet ir laiko. S. Darius nebederino naujojo maršruto plano su LAK ir KA, juolab JAV federalais. Ir net apytikriai niekam - nei Kaunui, nei Vašingtonui - nepatikslino išskridimo datos.

Negali būti ir nebuvo taip, kad iškilus finansiniams ir kitiems sunkumams viskas vyko bet kaip, be jokio plano. Liepos mėnesį amerikiečių laikraščiai, įskaitant The New York Times, aprašinėjo kiekvieną Floyd Bennet Field aerodrome gero oro tykančių potencialių rekordininkų krustelėjimą, vėl ir vėl atidedamus startus. Tarp "krutančių" mini ir "Lituanicą". Reiškia, S. Darius siekė išskristi kuo greičiau. Reiškia, jis turėjo planą. Bet - kokį?!

Šaltiniai akivaizdžiai liudija, kad federalus Vašingtone jis vedžiojo už nosies, pakišdamas jiems starto datą veik įpusėjus rugpjūčiui: dvišalėje lakūnų sutartyje tuo metu jau numatytas poilsis po šlovingo grįžimo į JAV, perskridus Atlantą antrąkart, iš rytų į vakarus. Kartu jis visiškoje nežinioje paliko Kauną: mūsų ministerijos liepos 13 d. suderino skrydžio leidimus irgi tik rugpjūčiui... 

Taigi viskas čia kažkaip ne taip. 

Bet ir šios klampynės neapeiname, bandome aiškintis toliau.

UŽVALDĖ ŽŪTBŪTINĖS ŠANSO GAUDYNĖS?

Daug yra prigodota apie tai, kaip S. Darius ir S. Girėnas birželį-liepą Niujorke stūmė dienas be pinigų, bjauriai žeminami dalies Amerikos lietuvių spaudos, vengdami viešumos. Bet mažai teaprašytas kitas aspektas: tuo pačiu metu jie vis tiek planavo skristi ir vis tiek turėjo spręsti - kada, kaip, kur. Tai ką gi S. Darius galiausiai sugalvojo?  

Iš URM fondų LCVA žinome, kad 1933 m. liepos 15 d. rytą iš Niujorko „Lituanicą" išlydėjęs generalinis konsulas Povilas Žadeikis savo užrašuose, t. p. pranešimuose Lietuvos pasiuntinybei Vašingtone tvirtina iš S. Dariaus tą paskutinį rytą sužinojęs, kad lakūnai mėgins trumpinti kelią ir lėks per Škotiją, palikdami Londoną ir juolab Berlyną nuošalėje. Taigi P. Jurgėla ir A. Gustaičio vadovaujami oficialūs katastrofos tyrėjai šito patys neprasimanė.

Bet tai juk reiškia, kad S. Darius dar prieš išskrisdamas atsisakė beveik pusmetį puoselėto LAK, KA ir "Deruluft" siūlyto maršruto per Vokietiją, kuriame veikė „vienintelė trasa, pritaikyta naktiniam lakiojimui"! Reiškia, buvo tvirtai pasiryžęs skristi be jokios pagalbos, aklai. 

Kaip jau užsiminėme, nuo gegužės pabaigos skrydžio organizavimas tiesiog nebesisekė. Tai veikė abu lakūnus.

S. Girėnas rimtai nerimavo dėl skrydžio įteisinimo ir saugumo.

S. Darius... tada kalbėjo mažai. Arba kalbėjo vis tą patį ir visus ramino.

Jis neturėjo išeities: viešai aiškinti padėties keblumą veikiausiai būtų reiškę išvis atsisakyti skrydžio, nes virš lakūnų galvų ir taip tvenkėsi nepasitikėjimo, pagiežos juodi debesys. Bet tylomis jis apie tuos keblumus neišvengiamai galvojo.

ŽINOMOS IR SLAPTOS DRAUDŽIAMOS ZONOS 

Jau rašėme: S. Darius žinojo, kad orientuotis naktį Vokietijoje bus labai sunku.

Be kita ko, LAK jį įspėjo, kad ties Danzigu teks apskristi draudžiamas zonas. Kokios tos zonos buvo pažymėtos 1933 m.  Vokietijos aviaciniuose žemėlapiuose, maždaug žinome. O kas, jei Reicho šiaurės rytuose dar buvo slaptų, nepažymėtų neskraidymo zonų?

Kaip paaiškėjo iš šaltinių JAV nacionaliniame archyve, apie tas slaptas zonas užsienio diplomatai 1933 m. vidurvasarį tik įtarinėjo, o štai 1935 m. pradžioje buvo šokiruoti atodangų. Plačiau apie jas parašysime ateityje, kita proga, gal tik disertacijoje bei monografijoje... Bet čia, aptariant S. Dariaus surinktą ir jau skrydžio metu naudotą „informaciją" apie lemtingą Vokietijos regioną, ši užuomina yra pakankamai iškalbinga: daugiau nei akivaizdu, kad saugiai skristi per Vokietiją būtų sunku net su radijo įranga, o be jos tapo vargiai įmanoma.

Todėl kažin ar perdėta būtų teigti, kad atsisakius pagrindinio maršruto ir siūlytų pagalbinių priemonių „Lituanicos" skrydžio sėkmė ir lakūnų gyvybės buvo pastatytos ant kortos.

Kapitonas S. Darius nebuvo žaliūkas nei aviacijoje, nei konfliktų zonose, nei netgi karo lauke. Jis viską puikiai suprato ir visgi niekam neaiškinęs kartu su S. Girėnu išskrido.

SKRYDIN PAIMTI VISI ŽEMĖLAPIAI IR SCHEMOS

"Lituanicoje" rastieji žemėlapiai bei schemos (tiksliau būtų sakyti, sumaitotoje kabinoje išlikusi dokumentacija) kapitono Dariaus galutinio apsisprendimo neįrodo. Skrydžio metu mėgintas įgyvendinti "planas B" lieka aiškiai neapibrėžtas.

Galima tik stebėtis, kad į klaustrofobiškai ankštą kabiną lakūnai pasiėmė bemaž viską, ką turėjo (išskyrus kelis Čikagoje, asmeniniame S. Dariaus archyve lig šiol tebesančius dokumentus): netgi storokus aeronautikos žinynus, netgi niekaip nemarkuotus žemėlapius ir netgi visus žemėlapius su žymomis visiems variantams - ir per Londoną, ir per Škotiją, ir Vokietijos sausuma, ir jos pakrantėmis.

Kas bandė bent automobilyje vairuodamas tvarkytis su vienu žemėlapiu, tas supras, kuo čia stebimės. Ogi skrendant lėktuvu užduotis dar pasunkėja...  

Tačiau užvis įdomiau atrodo tai, kad išskridus be radijo vis dėlto paimtas netgi žemėlapis su nužymėta pirmine, LAK, KA ir "Deruluft" nužymėta trasa per Berlyną (kaip minėjome, ji beveik tiesiai kirto katastrofos apylinkes). Taigi kaip prieš skrydį beapsisprendė S. Darius, skrydin vis tiek pasiėmė viską apie viską. Ką tai galėtų reikšti? Spėlioti neskubame.

Išsamiau apie „Lituanicoje" ir Vokietijos archyvuose rastus žemėlapius bei schemas (šios temos finalines V ir VI šaltinių grupes ) - analizės apibendrinime, paskutinėje dalyje