Blogas

Post scriptum: "Lakūnai kartais turi tokių užmojų... žygdarbiams" (JURGIS KAIRYS)

2013-11-06

Jurgis Kairys čia  dviem sakiniais pasakė viską, ką norėjote sužinoti ir ko galbūt nedrįsote paklausti apie lakūnus. Apie visus aviatorius, o ypač - apie Steponą Darių ir Stasį Girėną.

Ši J. Kairio pastaba apie garsiuosius pilotus, kaip ir jo įžvalgos apie "Lituanicos" katastrofą, ypatingai svarbi tuo, kad yra išsakyta pripažinto, nepaneigiamo praktiko: „Matot, lakūnai turi kartais tokių... užmojų... žygdarbiams... kokiems tai."

Tikra tiesa. Kur gi ne. Ir ką dabar mums su ja daryti?

Tebūnie tai proga apsvarstyti aviatorių ir aviacijos vietą bei reikšmę šiame "Lituanicos" istorijos tyrime. Tenka pastebėti, kad ji dažnai suprantama klaidingai.   

IRACIONALI AISTRA

Nuo 1903 m. brolių Wright'ų skrydžio žmogus nepaprastai ištobulino lėktuvą ir... bemaž nepasikeitė pats.

Visus aliai vieno lakūnus ir šiandien sieja bent vienas "žygdarbis": kiekvienam be išimties yra pavykę savarankiškai atsiplėšti nuo žemės, pakilti į padangę ir saugiai sugrįžti. Pirmasis solo skrydis dabar apsvaigina ne mažiau nei prieš šimtą metų. O kaip jaudina tolesni skraidybos etapai! Dažnai jie toli nenuveda. Tik kartais išties pakylėja įstabių pasiekimų link. Bet vis dėlto svaigi pergalingo nuotykio būsena lakūnams natūrali, savaime suprantama ir... jų pačių nutylima: tarpusavyje ją linksniuoti nėra prasmės, o pašaliniam išaiškinti beviltiška.

Iš patirties užtikrintai antrinu aviatoriui ir rašytojui Richard'ui Bach'ui ("Džonatanas Livingstonas žuvėdra"+dar dešimt jo grožinių kūrinių aviacijos tema mano lentynoje):

Pilots are fascinating stereotyped people ("A Gift Of Wings, p. 84).

Mūsų laikais daugėjant kompiuteriais valdomos automatikos, mygtukus kabinose išmoksta spaudinėti ir kitokie, labiau proziško būdo žmonės. Bet jie netampa gerais lakūnais ir kritinėje padėtyje danguje pasijunta esą svetimi:

They can follow the numbers, all right, but when real flying skill is required (as it is at rare intervals nowadays and getting rarer), they are foreigners to the sky. 

Taip dar 1974 m. rašė R. Bach'as. Šiemet sausį, būdamas 76-erių, jis visgi atsigavo po pernai išgyventos aviakatastrofos, kurią patyrė pilotuodamas. Fascinating!

Kitas autoritetas - Anglijoje gražiai begyvenąs 90-metį perkopęs mano brangus bičiulis, Karališkųjų oro pajėgų Antrojo pasaulinio karo veteranas Robert "Bob" Morell suformulavo šitaip:

Jei žmogus būtų sukurtas skraidyti, jis turėtų sparnus. Bet jis jų neturi. Taigi jis turi būti beprotis, kad šoktų į lėktuvą ir skristų. To nepaneigsi, tokie yra visi aviatoriai: jie veržiasi, jie ten nori būti.

Bob'o frazę 2004 m. panaudojau dokumentinėje TV apybraižoje bei knygoje apie kpt. Romualdą Marcinkų "Uragano" kapitonas". Nuo tol laikausi principo: neįvertinus pagrįsto aviatorių stereotipo geriau nė neprasidėti su jokia istorija, kuri su jais susijusi; o jį įvertinus geriau laviruoti - nei ignoruoti, nei egzaltuoti. 

Jei ką domina, tai mano pozicija paprasta: atjauta ir pagarba aviatoriams už jų beprotybę. Skraidyba išreikšta aistra, kaip ir bet kuri kita, savo esme nėra ir negali būti racionali. Be to, kaip bet kuri kita aistra, ji ir kuria, ir griauna. Besąlygiškai ją garbsto tik nenuovokus kvailys, kuris, savo laimei, jos visiškai nepažįsta.

BLAIVUS PROTAS

Kita vertus, J. Kairys užsiminęs apie "užmojus žygdarbiams" čia pat paminėjo blaivų protą.

Racionalumas - tai to paties aviatorių stereotipo profilis, tik tarsi iš kitos veido pusės. Joks besmegenis toli nenuskrenda,- bent jau todėl, kad ore reikia kitokių įgūdžių nei ant žemės ir kad lėktuvo įranga kol kas sudėtingesnė nei dviračio ar automobilio. Aistringiau, ekstremaliau skraidydamas aukštumų pasiekia, asu tampa ne begalvis, o kaip tik tas, kuris daugiau košės galvoje turi.

Dėl to dvilypę lakūnų logiką kartais sunku "perkąsti". Turi būti toks pat, kad bent nujaustum, kuo ji grįsta ir ko joje verčiau neieškoti.

Būdamas "toks pat", J. Kairys kalbėdamas apie "Lituanicos" skrydžio katastrofišką pabaigą svarstė, kad blaiviu protu vertindami "ateinančių problemų esmę" S. Darius ir S. Girėnas turėjo priimti sprendimą leistis anksčiau: iki blogo oro arba iki sutemstant. Pasak jo, jie tai ir darė. Bet jie - kažkodėl - pavėlavo.

Svarstant J. Kairio įžvalgas iš pastarųjų Blogo įrašų  tapo akivaizdu, kad S. Dariaus ir S. Girėno "užmojis žygdarbiui" buvo neišpasakytai rizikingas. Būtent rizikingas, o ne „drąsus", kaip įprasta džiūgauti. Taip patikslinu, nes talentingi aviatoriai ekstremalai atvirumo akimirkomis pripažįsta, jog tiesiog nejaučia tam tikros baimės, neturi šio jausmo. Garbinti žmones už tai, ko jie neturi, man neatrodo pagrįsta. Verčiau vertinti už tai, ką jie turi - tai yra, už išskirtinį polinkį rizikuoti. Taigi pats S. Dariaus projektas buvo drąsus, o štai galutinis skrydžio planas - veikiau rizikingas.

"Lituanicos" lakūnai sąmoningai rizikavo ir šia prasme buvo nuoseklūs iki galo: neapsigalvojo net susiklosčius nepalankesnėms nei tikėtasi aplinkybėms. (Čia vėl tenka daryti išlygą: S. Girėnas nuo gegužės jau reiškė dvejonių dėl skrydžio saugumo, nors skristi neatsisakė.) Tačiau įgyvendinant užmojį, tam tikru skrydžio momentu rizika tapo maksimali ir abu lakūnai buvo priversti racionaliai pripažinti, kad tikslas pasiekti Kauną jau, deja, neįgyvendinamas. Teko žaibiškai spręsti, kaip išgyventi čia ir dabar. 

Įdomi situacija: aukštesnis nei įprasta „baimės slenkstis" lakūnus įtraukė į kraštutinai eksteremalią, kritinę padėtį ir kartu joje padėjo - žmogaus galimybių ribose - blaiviai samprotauti ir veikti. Bet vis dėlto šiems nepaprastiems žmonėms išgyventi nepasisekė.

Įvertinant visa, kas pasakyta J. Kairio  ir aprašyta pastarajame Blogo įrašų cikle  („Svarstant J. Kairio įžvalgas" I-V), tenka konstatuoti, kad vadovaujantis stereotipine, aviatoriams įprasta logika „Lituanicos" katastrofos galvosūkio išspręsti dar niekam nepavyko.

DAUGIAU NEI AVIACIJA

1933 m. vokiečių pareigūnai oficialiame katastrofos tyrime konstatavo, kad lakūnai tarsi elgėsi taip, kaip „negalėjo būti". Lietuviai panašiai tvirtino, kad "tokia stambi klaida neįtikėtina". Štai dabar po 80-ties metų lakūnas Jurgis Kairys irgi suabejojo, kad tarsi ne viską galima paaiškinti "vertinant blaiviu protu". 

Netgi šio tyrimo iškeltų šaltinių pagrindu naujai aptarti S. Dariaus ir S. Girėno praktiniai sprendimai ir teorinės galimybės skrydžio lemtingu momentu, lemtingame regione taip pat toli gražu nesudeda visų taškų ant „i".

Bet taip ir turi būti! Mat tai yra ne vienintelės dedamosios sudėtingoje katastrofos aplinkybių samplaikoje. Ir tai yra toli gražu ne viskas, ką nagrinėjame šiame tyrime. 

Naudodamiesi proga primename, kad šis tyrimas - ne biografinis, ne aviacijos ir ne aviacijos istorijos srities. Jo objektas aviacijos rėmuose neišsitenka, į juos niekada nebuvo spraudžiamas ir nebus grūdamas.

Summa summarum, įvertinus šios istorijos pagrindinių veikėjų veiklos pobūdį, t. y. aviatorių bei aviacijos aspektus šio tyrimo tikslas išlieka toks:

pirmą kartą išaiškinti politines bei teisines istoriniu reiškiniu tapusio įvykio ("Lituanicos" skrydžio bei katastrofos) aplinkybes trijose skirtingose valstybėse ir nustatyti jų sąveikos rezultatus.

Pirmą kartą Lietuvoje, Vokietijoje, JAV archyvuose nagrinėjamas politinis ir teisinis kontekstas atskleidžia tam tikras "Lituanicos" katastrofos "apystovas", kurių savo laiku negalėjo atverti nei plk. ltn. Gustaitis Kaune, nei maj. Hatendorfas Berlyne, nei kpt. Jurgėla Čikagoje, nes buvo jų pačių supančioti. 

Apie politinius ir teisinius veiksnius, turėjusius katastrofai, jos tyrimui bei atminimui lemiamos reikšmės, "stepas po stepo" rašėme ir rašysime kitomis progomis. Tų progų bus dar daug.