Blogas

Radiniai Pensilvanijoje: pasiuntinybės Berlyne veikla katastrofos metu 1933 m.

2013-11-15
Į Pensilvanijos valstiją išstūmė tyrimo reikmė: Vilniuje LCVA Užsienio reikalų ministerijos fonde apie Lietuvos pasiuntinybę Berlyne 1933 metų II pusmetį tėra tik trupiniai duomenų. Kituose šaltiniuose, t. p. bibliografijos krūvoje - irgi tik menkavertės atplaišos.

O senojoje JAV sostinėje Filadelfijoje, mažybiškai vadinamoje Fili (Philadelphia=Philly), viliojo dar neištirta galimybė.

Pensilvanijos universitete teko dirbti spalio pabaigoje. Kai dirbi, visada nutinka kažkas įdomaus. Taigi apžvelgsiu, kaip dėliojasi šių duomenų mozaika.

Pasiuntinybė Berlyne: kuo vertinga ir neaiški

Pirmiausia, kodėl išvis svarbi pasiuntinybė Berlyne: todėl, kad ir apie ją nesurinkta pirminių šaltinių!

Apie pirmines, svarbiausias reakcijas Vokietijoje po katastrofos kažką konkretesnio (ir tik kelias dienas!) paminėjo „Eltos" korespondentas Kaupas, kažką (po 50 metų!) dar prisiminė atašė Paliokas. Abu - svarbūs tiesioginiai liudininkai, tuomečiai pasiuntinybės darbuotojai.

Bet ar ne keista, kad turime, štai, fragmentiškus Viktoro ir Balio pasakojimus ir nė vieno (NĖ VIENO!) pasiuntinio, pirmojo sekretoriaus, karo atašė rašto - oficialaus ar asmeninio jų dokumento apie 1933 m. liepos 17-24 d. įvykius Vokietijoje? Kažkoks absurdas.

Pasiuntinybė Berlyne visu tarpukariu buvo jautri jungtis, per kurią veikė mūsų valstybės „centrinė nervų sistema". Šio tyrimo esmė yra „Lituanicos" skrydžio, katastrofos ir jos atomazgų tarptautinis politinis, teisinis kontekstas.

Todėl tiesiog būtina aiškintis Kauno-Berlyno (t. p. Vašingtono-Niujorko-Čikagos) sąveiką. Ir lįsti reikia giliai, it speleologui į urvą, nes kitaip nieko nebus.

Pasiuntinio dr. Jurgio Šaulio archyvas

Ekspedicijos tikslas buvo asmeninis pasiuntinio J. Šaulio arhcyvas, 1952 m. padovanotas Pensilvanijos universiteto Retų spaudinių ir rankraščių bibliotekai. Jis ligi šiol labai mažai tyrinėtas.

Dr. Jurgis Šaulys(1879 - 1948) - menkai težinomas Lietuvos valstybės kūrėjas, Vasario 16-osios akto signataras, diplomatijos šulas kaip ir kiti, bet palyginti be galo skurdžiai teaprašytas. Mirė Šveicarijoje. Memuarų nepaliko.

Užtat sprendimas padovanoti visą archyvą vienai institucijai buvo genialus: išliko tiek ir tokių dokumentų, kad pakaks kelioms disertacijoms ir dar knygoms išleisti.

Archyvas nekataloguotas, bet dokumentai surūšiuoti, sudėti tiksliai chronologiškai. Korespondencijos įvairovė stulbina, kita vertus, pasiuntiniui būdinga: nuo A. Smetonos iki S. Čiurlionienės ir amžinai plikų basų giminaičių.

1932-1935 m. korespondenciją radau visiškai lengvai, o kitos reikiamo laikotarpio medžiagos nebuvo.

Atradimai Pensilvanijoje

Tapo aiškūs keli anksčiau nežinomi arba prieštaringi dalykai, ypač 1933 m. II pusmetyje:

1) pasiuntinybės Berlyne personalo raida ir kaita, kasmet tikslus darbuotojų sąrašas;
2) pasiuntinio darbai, ryšiai, kelionės, interesai ir ypač užimtumas 1933 m. II pusmetį;
3) pasiuntinybės I sekretoriaus, karo atašė, spaudos atašė užimtumas, pozicijos, sąryšis.

Šito nebuvo niekur kitur!

Todėl dabar darau naują prielaidą: J. Šaulys galėjo nepalikti jokių oficialių raštų, nes po netikėtos Kauno reakcijos į katastrofą veikiai išvyko į laikinąją sostinę ir po to dar ilgai, 1933 m. kone didžiumą laiko fiziškai nebuvo pasiuntinybėje. Jis buvo diskretiškas. Be to, jam tiesiog įtartinai sekdavosi išvengti rizikingų situacijų. Be to, tą vasarą dar tramdė asmeninės nuostatos ir net šeiminė padėtis.

Iškart po katastrofos Kaune kelias dienas dar nebuvo užsienio reikalų ministro Dovo Zauniaus. Tai praskaidrina padėtį, bet dar nepaaiškina politinės neatidos skubiai tvarkant katastrofos reikalus Vokietijoje.

Tyrimas išsiplečia dar kelių asmenų link - pirmos svarbos veikiančiais asmenimis tampa J. Šaulį Berlyne lemtingu metu pavadavęs pirmasis sekretorius Leopoldas Dymša, ant kurio praėjus savaitei nuo katastrofos URM korė visus ožius, ir URM Politikos departamento direktorius Stasys Lozoraitis, veikiai vietoje atstatydinto Zauniaus tapęs šefu. Karo atašė plk. Kazys Škirpa, dr. J. Šaulio sąjungininkas, neabejotinai laviravo jo pusėje, nors galimai atliko neišvengiamų Kauno pavedimų.

Ir dar. Iš pasiuntinio susirašinėjimo su URM, ypač „Eltos" direktoriumi Edvardu Turausku, gauname kuo puikiausių duomenų apie beveik visiškai nepažįstamą V. Kaupą. Čia - jo paskyrimas, konfidenciali chrakteristika, darbo instrukcijos ir kita misijos problematika. Žmogus, iš lietuvių pirmas ir vienintelis nulėkęs į galutinai dar „nesutvarkytą" katastrofos vietą, būtinai pagaliau bus adekvačiai aprašytas.

Kodėl to iki šiol neprireikė?

Todėl, kad šis tyrimas vyksta tik dabar.

Jis nesivadovauja, nesiremia lig šiol vyraujančiu paviršutinišku, tendencingai paveiktu, rambiu požiūriu, kurį identifikavo veikiau atminties, o ne istorijos instrumentu: esą skrido du drąsuoliai, narsiai krito Vokietijoje, tai tada kas ten geri buvo, tie padėjo, kas blogi, tie nepadėjo, ir va, kaip didvyriai gražiai buvo palaidoti Lietuvoje, su procesija ir raudomis. Amen. Po tokio „istorijos" dėstymo teliktų persižegnoti.

Nes juk iš tiesų skrido du konkretūs asmenys, kūnas ir kraujas, ir kiekvienas jų žingsnis - nuo pirmo iki paskutinio ir dar po žūties tapus atminties reliktu - buvo sąlygojamas, įvardytas, apibrėžtas, įtakotas, apribotas ar netgi nulemtas sudėtingo teisės bei politikos raizgainio. Labai gaila, bet jo neišvengia joks mirtingasis.

Kur įskrido „Lituanica"

Iš LCVA fragmentiškų bylų ypač akivaizdi dar mažai kur aprašyta užsienio politikos dinamika: oficialus Kaunas mokėjo skaityti ir nebuvo aklas, bet laiku nesuvokė, net neįsivaizdavo permainų lavinos.

Valdžią užgrobusių nacionalsocialistų „revoliucija" vidaus ir užsienio politikoje vyko taip žaibiškai kaip po to Blitzkrieg‘as. Be to, stulbinamai įžūliai, istoriniu principu - nevok vištos, nes sėsi į kalėjimą, pavok sąstatą, ir nieks nepastebės.

Kai atskrido ir žuvo „Lituanica", politikai bei diplomatai ir taip jau braidė košėje ligi kelių.

1933 m. vidurvasarį smaugė eilė dalykų: pernai, deja, nepasirašyta ir apynasriu tampanti Lietuvos-Vokietijos prekybinė sutartis, drang nach osten naciams trukdąs Klaipėdos kraštas, tarptautinis sąmyšis dėl Reicho išsišokimo nusiginklavimo derybose, netgi pasiuntinybę periodiškai drebinantys vidiniai skandalai bei įtampos, pasiuntinio ir diplomatijos šefo asmeninė bei politinė priešstata...

Na, bet čia - tik „Blogas". Temą tęsiu kitomis progomis.

Gruodį „Naujasis židinys-Aidai" spausdins „Pensilvanijos dienoraštį", dar medžiagos pateiksiu tarptautinėje VU IF konferencijoje. Tuosyk - taškas.

 

P. S.  - ir dar, jau nuo kitos savaitės www.nzidinys.lt   skelbiu trijų rašinių seriją apie mistiškąjį "Lituanicos" dienyną. Pagrindinis herojus - dr. Viktoras Kaupas.  

Rašinių nuorodas t. p. galite patogiai susirasti mūsų rubrikoje "ĮDOMU" .