Blogas

LITUANICA-3D (II): relikvijos tapo tyrimo objektu

2013-12-06
Gruodžio 9 d., pirmadienio popietę Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejuje (VDKM) susitiksime atvirai žinovų diskusijai apie projektą LITUANICA-3D. Neformaliame susitikime parodysime ir aptarsime, ką labai ribotais ištekliais visgi sekasi po truputį įgyvendinti.

Praeitąkart apibrėžiau metodą ir pristačiau pagrindinius dalyvius.

Dabar - išamiau apie tai, ant kokio istorinio pamato renčiama LITUANICA-3D : kokios projekto prielaidos, eiga ir kokių tikimės išdavų?

2013-ieji

Deja, dėl daugelio duomenų ir faktų tenka konstatuoti: S. Dariaus ir S. Girėno gyvybių, jų artimųjų dėka ir JAV lietuvių piniginių aukų kaina dovanotą transatlantinio skrydžio garbę Lietuva priėmė oriai, bet nuo pat 1933 m. nepajėgė deramai tvarkytis su „materialiuoju paveldu" - „Lituanicos" relikvijomis, lakūnų palaikais ir lėktuvo nuolaužomis (palaikų istoriją atskirai nagrinėsime 2014 m.).

Visoje bibliografijoje nuo 1933 m. iki šių dienų apie lėktuvo nuolaužas kalbama netgi neapibrėžus paties objekto: kiek jų yra, kiek dingo, kokios jos, ir kas iš to?

Pradinius taškus pagaliau ir turi sudėti 2013 m. rudenį startavęs projektas LITUANICA-3D .

Kompiuterinis modeliavimas vykdomas pasitelkiant rašytinius, daiktinius šaltinius ir specialias žinias:

  • fragmentiškai teišlikusias „Lituanicos" schemas (išsamių modifikuoto orlaivio brėžinių nežinoma; jų nerasta ir didelės apimties asmeniniame S. Dariaus archyve Čikagoje, JAV),
  • lėktuvo dalių dokumentaciją po katastrofos (deja, ne visi Tarpžinybinės komisijos aktai išlikę LCVA - nėra tų, kurie per pasiuntinybę turėjo būti perduoti Vokietijos pareigūnams; tuomečio pasiuntinio Berlyne J. Šaulio archyve Pensilvanijoje, JAV, šių aktų pėdsakų irgi nerasta),
  • nuotraukas bei kino kroniką iki "Lituanicos" skrydžio per Atlantą ir po katastrofos (archyvinė medžiaga ir dabartiniai kadrai),
  • specifinius duomenis (modeliuotojų grupės užmegzti ryšiai su... Havajų oro linijomis, kuriose skraido itin reta "paukštė" - originali Bellanca CH-300 Pacemaker!). 

 

Trimatis lėktuvas rekonstruojamas keliais skirtingais būdais bei jų kombinacijomis: ne tik programiškai kuriant mastelines projekcijas , bet ir pasitelkiant trimačio skenavimo technologiją. Pastaroji, mūsų žiniomis, Lietuvoje tokiam tyrimui taikoma pirmą kartąapie trimatį skenavimą ir apie jo pirminius rezultatus  vaizdžiai - GALERIJOJE  ).

Jei metodas visiškai pasiteisins ir sulauks tęstinės paramos, bus ieškoma galimybių 2014 metais jį dar tobulinti ir varijuoti. Tokiu sėkmės atveju, galutinis tikslas būtų maksimaliai tikslias "Lituanicos" (prieš skrydį ir po katastrofos) trimates vizualizacijas kartu su joms naudota dokumentacija pateikti vertinti užsienio ekspertams.

2012-ieji

Džiugu, kad ilgalaikiame „Lituanicos" tyrime lydi ne vien iššūkiai ir jų įveikos, bet ir palankūs sutapimai. Vienas tokių - „Lituanicos" nuolatinės ekspozicijos VDKM perdarymas, lėktuvo liekanų iškėlimas ir pakartotinis restauravimas. Muziejui tai buvo didelis darbas, o mums - unikali galimybė.

Užfiksuoti originalias nuolaužas iš arti, ne per stiklą nebuvo progos 30 metų - nuo 1983-iųjų, kai tuomečiame Valstybiniame istorijos muziejuje sukurta senoji „Lituanicos" ekspozicija, įaugusi į atmintį bent dviems kartoms.

2012 m. vasarą-rudenį VDKM vadovybės sutikimu (t. p. dar ankstesniu KAM leidimu), o ypač VDKM fondų vyriausios saugotojos Janinos Karosevičiūtės ir restauravimo sk. vedėjos Ritos Malinauskienės išskirtine pagalba kelis kartus filmavome ir fotografavome unikalųjį paveldą. Likome dėkingi visiems VDKM žmonėms, kurie per šias sesijas pridėjo ranką ar tarė gerą žodį.

Svarbiausia, užfiksavome pagrindines nuolaužas. Į rankas telpančios smulkmės yra tiek daug, kad jas įvaizdinti užtruktume porą mėnesių, o tam neturime išteklių ir netgi tikslo, nes jos nedaro ženklios įtakos projekto esminiam siekiui. Tačiau svarbu, kad tuo pat metu VDKM savo reikmėms aprašinėjo visas nuolaužas ir LAM istorikui Gyčiui Ramoškai  padedant, kiek mums žinoma, pirmą kartą pasidarė išsamius sąvadus. Puiku! Iš tokio triūso visi tik dar daugiau laimės.

Nuolaužas fotografavome iš anksto užsibrėžę tikslą nuotraukas panaudoti konkrečioms tyrimo reikmėms, ypač - kompiuteriniam modeliavimui.

2012 m. pabaigoje sukaupėme ganėtinai gausią (ir pirmąją!) „Lituanicos" nuolaužų profesionalių fotografijų kolekciją (vos keli fragmentai paskelbti Galerijoje ).

1983-ieji

Įdomu, kad „Lituanicos" nuolaužų profesionalių fotografijų lig šiol niekur neradau paskelbta (žr. Bibliografijos sąvadą  rubrikoje Tyrimas). Jų nepublikuota net po 1983-iųjų, kai ruošdami „Lituanicą" nuolatinei ekspozicijai muziejininkai keturlinki ir keturpėsti šniukštinėjo lėktuvo likučius, be kita ko, ieškodami ir „kulkų žymių". O juk ši istorinė medžiaga verta ne tik tyrinėtojų, bet ir menininkų dėmesio!

Iš tokios bibliografijos specifikos kyla klausimas: kodėl šis objektas, siejamas su tautos tapatumo simbolika, gaubiamas istorijos galvosūkių ir ištisas kartas intriguojančių spėlionių (bei sapalionių) - kodėl toks Unikalus Daiktas lig šiol aprašinėjamas ir interpretuojamas tik kaip relikvinis prasmuo?

Kaip žinote ir gal matėte, „Lituanicos" nuolaužos nuo pat ketvirtojo dešimtmečio eksponuojamos ir saugomos VDKM: kelios svarbiausios dalys (sparnas, variklis, važiuoklė ir kt.) - beveik nuolat parodoje, visos kitos dalys - beveik visada fonduose. Apžiūrėję parodą bet kuriuo laikotarpiu lankytojai apie patį lėktuvą kažkodėl nesužinodavo nieko detalaus.

Ir čia - joks šešėlis muziejininkams: taip yra dabar, taip buvo nuo 1983-iųjų ir taip būta nuo pat 1933 metų. Taigi mus domina priežastis: iš kur ši tradicija prie orlaivio likučių nepateikti konkrečių žinių - tiek parodoje, tiek bibliografijoje?

1933-ieji

Archyvinė medžiaga liudija, kad visos „Lituanicos" nuolaužos po katastrofos nebuvo nuodugniai tyrinėjamos: nėra tikslių duomenų Vokietijos ir Lietuvos oficialių tyrimų medžiagoje, nerasta tokių liudijimų, memuarų. Antai, lakūnų palaikų medicinos ekspertizių aktai - detalūs ir labai išsamūs. O kodėl anuomet „lėktuvo griaučiais" vadinti orlaivio likučiai tokio dėmesio nesulaukė?

Atrodo, sudužęs lėktuvas buvo paradoksaliai nereikalingas: labai svarbus, bet neištyrinėtas ir neapsaugotas.

Jis daug kartų kilnotas: Soldino miške ir apylinkėse, Vokietijos ir Lietuvos geležinkelio stotyse, tada Kaune - muziejuje, Karo aviacijos dirbtuvėse, vėl muziejuje, fonduose, vėl ekspozicijoje... Bet detalesnį jo dalių aprašą VDKM sudarė tik pernai. Neaprašytas paveldas yra nykstantis paveldas. Dabar nebeįmanoma nustatyti, kiek nuolaužų „ištirpo" per 80 metų. Dėl ko taip nutiko?

Čia reikia įvertinti istorinio lėktuvo statusą, tiksliau, specifinį jo pokytį 1933 m. liepą.

Labai svarbu suprasti, kad „Lituanicos" skrydis turėjo būti JAV lietuvių dovana Lietuvai, bet katastrofa planą radikaliai pakeitė - ūmai Lietuvai atiteko ne tik skrydžio garbė, bet ir sudaužyta „Lituanica" bei lakūnų kūnai.

„Amerikos lietuviai atidavė Lietuvai jus, mūsų didvyrius, mūsų pasididžiavimą," - kalbėjo Užsienio lietuviams remti draugijos pirmininkas advokatas R. Skipitis 1933 m. liepos 19 d. per lakūnų palaikų sutiktuves Kaune. Toks pat dovis buvo ir lakūnų relikvijos bei lėktuvo liekanos.

Amerikos lietuvių (ir lakūnų artimųjų JAV) auka Lietuvai atnašauta šoko būsenoje, apsisprendus staigiai ir negrįžtamai. Moralės požiūriu, tai buvo neapsakomai kilnus gestas. Teisės požiūriu, jis nesutapo ar net prieštaravo lakūnų ketinimams, neatitiko kai kurių bendražygių lūkesčių. Pavyzdžiui, „Lituanicos" technikas Viktoras Jesulaitis Lietuvos diplomatams JAV tiesiai pareiškė: „Kaunui atiteko visko per daug". Mat patys lakūnai neketino dovanoti orlaivio Lietuvai, tarpusavio sutartyje užfiksavo kainą, už kurią siūlytų Lietuvos vyriausybei jį pirkti po sėkmingo skrydžio.

Dabar, žinant apie problemišką katastrofos tyrimą bei lakūnų įamžinimą tarpukario Lietuvoje, lakūnų giminių oficialius skundus ir viešus kreipimusis, peršasi prielaida, kad S. Dariaus ir S. Girėno advokatai padarė esminę klaidą, jųdviejų sutartyje neapibrėždami „Litaunicos" statuso nelaimingo atsitikimo, žūties atveju. Bet 1933 m. gegužę gal tai neatrodė svarbu: juk didelės viltys ir suteikia sparnus, ir akina.

(Ši Dariaus, Girėno sutartis Kauno institucijoms persiųsta tik 1933 m. rugpjūčio 28 d. Iki katastrofos „Lituanicai" neišleidęs nė lito, po katastrofos oficialusis Kaunas pabrėžtinai dosniai ir nebūtinai rezultatyviai eikvojo biudžeto lėšas (žr. publikaciją apie finansus  - nuoroda rubrikoje Įdomu); Tarpžinybinė komisija spaudė Dariaus, Girėno artimiesiems JAV atlyginti nors lakūnų skolas; už jokias relikvijas nebuvo niekam sumokėta ar apie tai bent jau neturime duomenų; užtat žinome apie Dariaus artimųjų nuoskaudas dėl „Lituanicos" atributikos vertelgiško išnaudojimo... Dar įvertinant, anot diplomatų, "protingai atsargaus" F. Vaitkaus pelningą 1935 m. žygį, dera ypač įvertinti netekties ištiktų Dariaus, Girėno giminių kilnumą!)

Taigi toks tragiškas netikėtumas ir jo sukeltas teisinis "kazusas" nulėmė katastrofos oficialaus tyrimo galimybes, eigą, rezultatus ir paveikė visas atomazgas, taip pat ir istorinio orlaivio statusą.

„Lituanicos" nuolaužos tapo ypatingu daiktu: skausminga auka ir brangia dovana (pagal R. Skipitį, V. Jesulaitį ir kt.), jautriu teisiniu aspektu (URM nota Vokietijai reikalaujant grąžinti išgrobstytas dalis; Tarpžinybinės komisijos protokolas dėl "sudėtingo juridinio pobūdžio" ir kt.) ir dar pašovimo gandų objektu (bent trijų konkrečių asmenų liudijimai spaudoje, kino filme apie neva regėtas, iš nuolaužų išbirusias ar ištrauktas kulkas).

Relikvinis "Lituanicos" nuolaužų prasmuo buvo vienintelis, dėl kurio nekilo jokių - technininių, teisinių, moralinių - abejonių.

Tad gal ir nekeista, kad toks statusas „a la nėr problemų" įsitvirtino ilgam. Bet juk nėra nieko amžino, tiesa?

Tęsinys - netrukus.

P.S.: pirmieji audiovizualiniai klipai apie projektą - jau GALERIJOJE . Bus daugiau.