Blogas

Šios vasaros pradžia - lyg Dariaus ir Girėno 70 slogių dienų Niujorke

2014-05-19

Besidomintys tarptautiniu archyviniu tyrimu , kompiuterinio modeliavimo projektu "Lituanica-3D" ir kitomis mūsų veiklomis pastebėjo, kad po labai intensyvaus 2013 m. galo šiemet naujienų dinamika tinklalapyje www.lituanica-documentica.lt pakito.

Nepaisant to, mūsų sekėjų po truputį daugėja. Tad už augantį pasitikėjimą atsilyginame tuo pačiu ir truputį praskleisime užkulisius.

Nesileisdami į smulkmenas bendrai apsakysime, kas šią, jau ketvirtąją tyrimo vasarą, trukdo užtikrinti tyrimo viešą sklaidą ir riboja galimybes išlaikyti spartą. Tikimės tokio supratimo: jei alternatyvių tyrimo metodų (kaip "Lituanica-3D") ir duomenų sklaidos artimiausiu metu nedaugės, Jūs bent jau žinosite, apie ką mes čia tylime, ir galėsite būti tikri, kad tylėdami dirbame toliau.

Pirmiausia išdėstysime, kokius iššūkius patiriame čia ir dabar, kokią įtaką jie daro ilgalaikiam tyrimui. Tada parodysime, kaip jie atrodo iš istorikų varpinės.

Populiariausia rėmimo forma - patapšnoti per petį

Praeitąkart  minėjome šiemet vykdomus sudėtingus, mėnesius besitęsiančius darbus, dėl kurių, viena vertus, metų pradžioje naujienų srautas natūraliai sulėtėjo:

  • sausį pabaigtas "Lituanicos" nuolaužų trimatis skenavimas, ligi šiol tęsiamas techniškai apsunkintas, dėl bendradarbiaujančios įstaigos neįveiktų formalistinių kliūčių komplikuotas skenų "valymas", t. p. identifikavimas ir modeliavimas,
  • vasarį Lietuvos istorijos instituto "Istorijos šaltinių tyrimų" šiemečiam tomui įteikta spausdinti JAV Valstybės departamento bylos "Darius & Girch" išsami analizė,  
  • kovą su VU GMF mokslininkais parengta pirmoji tarpdisciplininė 1933 m. liepos 15-17 d. meteorologinės reanalizės studija, kuri baigiama išversti į anglų kalbą ir netrukus bus įteikta žurnalo VU GMF Geologijos ir geografijos instituto žurnalo "Baltica" redakcijai publikavimui. Paskelbus šį straipsnį anglų kalba, www.lituanica-documentica.lt turės teisę spausdinti jo lietuvišką variantą, - galbūt net pilna apimtimi.

Džiugu pridurti, kad ką tik, gegužę gautas puikus Academy of Europe tarptautinės konferencijos rengėjų atsiliepimas: jie išreiškė didelį susidomėjimą ir pakvietė pristatyti dalį "Lituanicos" istorijos tyrinėjimo š. m. spalį rengiamoje tarptautinėje istorikų konferencijoje Lenkijoje. 

Be to, toliau organizuojama ekspedicija į Kaliforniją - Stanfordo universitetą ir netoliese esantį privatų archyvą. Įteikta paraiška Lietuvos mokslo tarybai. Sprendžiamas galvosūkis, kaip, kuo, iš kur reikėtų padengti trūkstamą antrą pusę lėšų... 

Tačiau išvardyti pozityvūs procesai užtikrina tik paties tyrimo raidą. O tyrimo sklaida, viešinimas, išskyrus du straipsnius ir kelias paskaitas (Vilniuje, Pakruojyje, Miunchene), tapo lyg apmarintas.

KODĖL?

Apsiribosime tokiu konstatavimu: per penkis pastaruosius mėnesius buvo atmestos keturios šio ilgalaikio projekto paraiškos daliniam finansavimui. Dėl to pirmojo pusmečio planuoti sklaidos darbai buvo "įšaldyti", o antrąjį pusmetį įdirbio potencialą irgi veikiausiai teks "užkonservuoti" geresniems laikams.

Akademinis tyrimas dėl to šiek tiek nukentės, bet nenutrūks, neišvengiamai bus tęsiamas doktorantūros rėmuose. T. p. ir toliau bus ieškoma progų tarpdisciplininiam moksliniam bendradarbiavimui (pvz., šiemet pabaigus sudužusios "Lituanicos" rekonstrukciją bus pasirengta antrai tarpdisciplininei analizei - šiuokart su aviacijos inžinerijos ir kt. mokslininkais). 

Tačiau sklaidos finansavimo trikdžiai riboja alternatyvius tyrimo metodus, ypač - "LITUANICA-3D" įdirbio tolesnį panaudojimą planuotai katastrofos vietos, katastrofos momento ir kt. kompiuterinei rekonstrukcijai. Tokiu būdu alogiškai pertraukiami tęstiniai darbai, švaistomi vertingi žmogiškieji ištekliai. O dar tai tiesiogiai žlugdo visuomenišką iniciatyvą dalytis žiniomis, populiarinti tyrimus, skleisti istorijos "bacilą" Lietuvoje ir svetur.

KUR ŠUO PAKASTAS:

  • apie kultūros projektų badmiriavimą ir Kultūros tarybos indėlį rašoma, pvz., čia 
  • apie mokslo populiarinimo stagnavimą žr. Lietuvos mokslų akademijos studiją čia 
  • apie mokslo populiarinimą išsakytą mano asmeninę nuomonę rasite čia .   

Šis tinklalapis neskirtas kultūros ir švietimo politikai, todėl padėties toliau negvildensime, verčiau ją iliustruosime istorijos pavyzdžiais.

Juk, pasirodo, ir XX a. pradžioje populiariausias drąsesnių, ilgalaikių iniciatyvų rėmimo būdas buvo... paploti per petį.

Tokiomis sąlygomis buvo pasiekta Dariaus ir Girėno "tragiškoji pergalė".

Tuo pat paženklinta net Felikso Vaitkaus sąlyginė pergalė.  

Kaip Darius ir Girėnas nutilo porą mėnesių iki žūties 

Iš pradžių, užsukus didžiojo savo projekto kampaniją, jiems labai sekėsi.

Tačiau 1933 m. liepos 15 d. rytmetį paliekant Niujorką jau nei S. Girėnas, nei S. Darius (žr. foto prie antraštės) nebegalėjo nuslėpti susitvenkusios įtampos.

Bent dviejose publikacijose aprašėme, kas lakūnams kėlė didžiulį nerimą: kaip jų kelyje į sėkmę dėmuo po dėmens formavosi grėsmingas force majeure.

Tačiau jie ryžosi žūtbūt neišsiduoti anksčiau laiko ir, kad išsigandę žmonės jų nesustabdytų, pasirinko orų, neapsakomai slogų, galbūt lemtingą būdą: tylėti.

Gegužę atsisveikinę su artimaisiais ir Čikagos miestu per triukšmingas "Lituanicos" krikštynas bei smagias palydas, Darius ir Girėnas išskrido į Niujorką ir nutilo daugiau nei dviems mėnesiams. Baigėsi Dariaus uždegantys pranešimai per radiją. Sustojo susirašinėjimas su Lietuvos aeroklubu, trūkčiojo ryšiai su JAV aeronautikos skyriaus federalais. Liovėsi pakilūs pobūviai, kolonijų sueigos ir šventės. Atrodo, net karščiausi lakūnų rėmėjai užspaudę žadą stebėjo, kaip vis atidedamas startas, bijodami net pagalvoti, kuo visa tai gali baigtis.

Toji tyla nebuvo gera byla. Ja pasinaudojo šmeižikai ir piktdžiugos, kurie ėmė viešai dergti lakūnų garbę ir orumą taip, kad, anot lakūnų bendražygio ir monografijos autoriaus Petro Jurgėlos, bent sykį Girėnui teko nubraukti karčią ašarą.

Jei ne puiki idėja surinkti dar kelis šimtus dolerių iš pašto siuntos, gegužę ir birželį lakūnams būtų buvę dar labiau riesta. Tačiau galop visi pinigai baigėsi. Paskutinės dolerių šimtinės "užspaustos" planuojamam atgaliniam skrydžiui iš Europos į JAV.

Šitaip lakūnai ir išskrido: tylėdami. Oficialiai iš anksto nepranešę. Suglumindami būrius žmonių ir ilgą grandinę institucijų šiapus bei anapus Atlanto. 

Bet tendencija buvo akivaizdi: kuo atkakliau jie tylėjo, tuo sparčiau daugėjo kalbančių už juos. O kai nutilo amžiams, plepių juolab nebetrūko.

Per pečius paprastai tapšnoja plepiai

Svetimo tempiamu vežimu dažnam maga pasivažinėti... 

Kaip tik šią, gegužės 19 dieną 1933 metais Užsienio reikalų ministerijos Protokolo skyriaus šefas išsiuntinėjo Lietuvos Respublikos atstovybėms, ambasadoms ir generaliniams konsulatams telegramą su žinia, jog netrukus rekordinio skrydžio per Atlantą kils du lietuvių kilmės lakūnai, Darius ir Girėnas. Diplomatams išplatintos supaprastintos, spaudai adaptuotos, politiškai aprobuotos jų biografijos ir primityvus skrydžio maršruto paveikslas. Nurodyta "visomis išgalėmis suvartoti žinią". 

Iš pirmo žvilgsnio, toks URM nurodymas atrodo lyg solidarumo gestas. Bet išties solidarumo tebūta maždaug tiek pat, kaip paploti per petį į frontą išeinančiam kariui, savarankiškai apsirūpinusiam ekipuote ir ginklais. Toks URM "dalyvavimo efektas" nereikalavo nei pinigų, nei kitokių pastangų ir niekaip nepasitarnavo pačių lakūnų naudai. Naudos siekė pati URM, lakūnų dėka nemokamai ir ypač moderniai svetur pareklamuodama jauną Lietuvos valstybę, kurią užsienio diplomatai vis dar vaizdavosi kaip kaliošais teišbrendamą, neišvažiuojamų purvynų ir lokių knibždančių girių kraštą.

Bet šis nekaltas, netgi sumanus diplomatinis manevras ir panaši veika įgavo kitą prasmę, kai "Lituanica" nukrito ir abu didvyriai žuvo: kai viešumon iškilo jų bekraštis pasiaukojimas, kai buvo pagaliau suvokta baisi jų sumokėta kaina. Opozicinė Amerikos lietuvių spauda išplūdo oficialųjį Kauną ir tiesiog apkaltino žmogžudyste: esą Dariaus, Girėno neparėmusi Lietuvos buržuazija juos išnaudojo ir pražudė savo abejingumu. A. Smetonos ir J. Tūbelio valdžia už tariamai abuoją požiūrį į tautos didvyrius sodinta ant kuolo net keliskart: JAV - F. D. Ruzvelto laikais, LSSR - A. Sniečkaus laikais. Tiesa, reikia pasakyti, kad absoliuti didžiuma kaltinimų vyriausybei, neva ji prisidėjusi prie lakūnų žūties, neturėjo jokio juridinio pagrindo ir tetarnavo ideologinėms, o t. p. emocinėms reikmėms - netekties skausmo, kankinystės savivokos, nežinios sukelto sąmyšio, nevilties kanalizavimui. 

Tačiau dera atkreipti dėmesį į 1933 m. gegužės 19 d. telegramomis ir vėlesnėmis vyriausybinėmis veikomis išreikštą ir šiandien aktualų ydingą įprotį, kurį puikiausiai nusako senas geras posakis: darmai dirbt neniežti rankos

Lietuvoje nėra populiaresnės ir labiau įgrisusios temos kaip amžina ubagystė: ir ekonominio pakilimo, ir krizės laikais vienodai skalambijama apie pinigų stygių. Ir dar - visais laikais esam labai gabūs glėbiais imti dovanas. Tikriausiai tai pastebite, tiesa? Dabar, štai, ES pinigais baigiame išauginti dar vieną tinginių kartą (stebuklas, kad kai kurie ekonomikos apžvalgininkai drįsta garsiai pasakyti, kad jau laukia nesulaukia demoralizuojančio ES penėjimo pabaigos). Lengvai gavęs, lengvai ir išleidi... Tokia aplinka ugdo iniciatyvoms nepalankią pasyvią erdvę. Ir gaila stebėti, kad karta po kartos šis bruožas vis nesikeičia. 

Darius, Girėnas buvo retos išimtys: jiems, ypač Dariui, niežėjo rankos dirbt darmai. Dėl to daliai tautiečių jie buvo, yra ir bus nesuprasti (visa laimė, kad buvo, yra ir bus likusioji, suprantanti dalis).

Taigi reziumuosime šitaip.

Priminsime, jog iki "Lituanicos" katastrofos Lietuvos vyriausybė  de jure nebuvo niekaip susijusi nei su lakūnais, nei su jų transatlantiniu skrydžiu. Jų nesaistė jokie formalūs ryšiai, finansiniai ar kiti įsipareigojimai. Lakūnus tai visiškai tenkino: dovanoti žygį Jaunajai Lietuvai buvo paties Dariaus kilniadvasiškas ir kategoriškas (!) pasirinkimas. Tačiau ar lygiai taip pat kilniadvasiškai elgėsi apdovanotasis Kaunas?

Gegužę apsiskelbus per diplomatines atstovybes, liepą suskubta pasirūpinti, kad valdžia būtų įamžinta lakūnų triumfo fone. "Lituanicos" pasitikti naktį iš liepos 16 į 17 sugužėjo didžiuma vyriausybės aparato su ministru pirmininku priešakyje (tik prezidentas ilsėjosi Palangoje ir nė laidotuvėms į Kauną nesugrįžo). Ištikus katastrofai, lakūnų laidotuvės organizuotos jau valstybiniu lygiu (dokumentai bent kol kas rodo, kad valstybinių laidotuvių griebtasi nė nesulaukus lakūnų artimųjų pritarimo). Atkūrus liepos 17-24 d. chronologiją ir įvertinus vėlesnes atomazgas, tenka konstatuoti, kad Lietuvos valdžios veiksmai dėl Dariaus, Girėno laidotuvių, įamžinimo, katastrofos ištyrimo buvo deklaratyvaus pobūdžio, persmelkti politinės naudos siekiu ir, deja, iš anksto pasmerkti politinės trumparegystės.

1935-aisiais, kai atėjo laikas "Lituanicai II" ir Feliksui Vaitkui, politinių dividendų planas buvo įgyvendintas ir viršytas su kaupu. Gerai pasimokius iš 1933 m. priekaištų, šiuosyk iššvaistytos didžiulės valstybės biudžeto lėšos, o vargšas (sąlyginai vargšas, nes gavo sutartinį honorarą ir LR vyriausybei pelningai pardavė "Lituanicą II") F. Vaitkus, ypač lietuviškai nesuprantanti amerikietė jo žmona, tyliai kentė ilgas savaites iš jų spaudžiamą politinę savireklamą, nors tetroško greičiau išsprūsti į JAV, namo... Toks darmų dovanų godulys buvo matyti tarp eilučių ligšiolėje bibliografijoje. O tvirtesnių įrodymų šio tyrimo metu aptikta JAV Valstybės departamento byloje "Felix Waitkus" .

 

Taigi nieko naujo po šia saule... 

Tikimės, kad epizodas neužsitęs ir kad toliau bus remiančių prasmingais veiksmais, o ne tapšnojimais.

Tačiau kaip bus, taip tebūnie, - net jei nutilsime ilgam, darbai bus atlikti ir vieną dieną pateikti Jūsų žinion.