Blogas

Oficialių katastrofos tyrimų galimybės: ką pasakytų MORKUS, BULOTA ir KAUPAS? (II)

2014-08-07

TRYS savaitės po Malaysian Airlines skrydžio MH17 katastrofos: Ukrainoje trečią dieną dirba prie tarptautinių tyrėjų komandos prisijungę JAV Gynybos departamento ekspertai. Anot Pentagono, iš JAV karinių pajėgų vadavietės EUCOM atvykusios mažos, "maždaug (?) 12 asmenų" komandos užduotis - remti tyrėjų pastangas ir Valstybės departamento nurodymu konsultuoti JAV atstovybę Ukrainoje. JAV ekspertai esą ten dirbs, kiek reikės. Kur? Kijeve. Tuo metu šalies rytuose esanti katastrofos vieta tebėra kapinynas (Nyderlandai savo medicinos ekspertus atšaukė) ir vis dar galingas klausimų, o ne atsakymų epicentras. Klausimai be atsakymų nusibodo: iš pagrindinių naujienų srautų MH17 jau išstūmė kitos aktualijos. Įvykis pamažu grimzta į liaudiškų spėlionių dumblą ir pradeda irti, ėdamas sąmokslo teorijų "žinovų" kliedesių, pvz., apie katastrofos vietos nuotraukų "holivudinį montažą" ir pan.

 

2014 ir 1933 m. liepos 17 d. katastrofų paralelės, kaip minėta, griežtai sąlyginės, bet akivaizdžios. Viena vertus, įvykiai visiškai skirtingi. Bet, tarkime, informacijos ir dezinformacijos generavimo, dementavimo, mitologizavimo procesai stulbinamai panašūs, sutampa net veiksmų ir atoveiksmių dinamika.

Ko laukti toliau? Nors užsiimti prognozėmis - baisiai nedėkingas avantiūrizmas, vis dėlto remdamiesi istorijos paliudytu dėsniu galėtume numatyti, kad pirminė medžiaga, tiesioginė informacija toliau trauksis į antrą planą, o geidžiami atsakymai natūraliai formuosis taip, kaip prieš 81 metus nepralenkiamai apsakė žymus diplomatas (jau daugkart jį citavau).

"Minia negali ramiai laukti, kol užsibaigs ilgas tyrinėjimas. Ji turi būti penima. Jeigu jai nebus duodama žinių, ji pati pasigamins gandų,- kaip iš tikro ir yra", - rašė Lietuvos pasiuntinys Vašingtone Bronius K. Balutis savo trečiame kartotiniame raporte apie "tikrų žinių" stoką ir "sąmokslo eskalavimą" užsienio reikalų ministrui Dovui Zauniui 1933 m. rugsėjo 16 d.

Lietuviai "Lituanicos" katastrofos tyrime ir žūties vietoje

Kaip nesyk esu pabrėžusi, archyvinė medžiaga nerodo JAV oficialaus įsitraukimo į JAV piliečių S. Dariaus ir S. Girėno (Stephen Darius, Stanley Girch) 1933 m. liepos 17 d. katastrofą Vokietijoje. Nei diplomatų, nei ekspertų, - išvis jokiame instituciniame lygmenyje neužtikta tiesioginio JAV įsitraukimo požymių, tik stabili nesikišimo pozicija (MH17 atveju tp svarstytina, kad šalių įsitraukimą nebūtinai nulemia aukų pilietybė arba įvykio geografija, ar ne?).

Bet vis dėlto yra net du oficialūs šios katastrofos tyrimai.

Tyrimą vietoje atliko vokiečių pareigūnai. (Šiuokart apie tai nesiplėsime, bet pakartosime, kad jų asmenybės, kvalifikacija, pareigos, pavaldumas tebėra tikslintini.)

Laidoti lakūnus iškart pasišovusi Lietuvos vyriausybė tik po savaitės patyrė, kad dovanų gavusi neįkainojamą vertybę, parsivežusi didvyrių palaikus ir skrydžio relikvijas, kartu prisiėmė atsakomybę ne tik įamžinti žygį, bet ir ištirti tragedijos priežastis. Šio uždelsto praregėjimo pasekoje atsirado antra, lietuviška, tyrimo versija.

Ji iš esmės nulėmė tai, ką žinome dabar. Tiksliau, tariamės žiną. Tad panagrinėkime.

Liepos 23 d. ministro pirmininko sudaryta "Tarpžinybinė a. a. lakūnų Dariaus ir Girėno palaikams globoti komisija", dar vadinta valstybės komitetu. Pirmame jos posėdyje liepos 24 d. (kaip tik Brandenburgo žemės oberprezidentui pasirašius vokiečių tyrimo išvadas ir perdavus tvirtinti reicho oro ministerijai) katastrofos priežastims aiškintis paskirta kita, "siauresnė specialistų komisija", vadovaujama plk. ltn. A. Gustaičio.

Tarpžinybinėje ir A. Gustaičio komisijose dirbo atitinkamai 7 ir 4 žmonės, iš viso 9 asmenys (Gustaitis ir Morkus - abiejose komisijose). Priskaičiavus teismo medicinos ekspertizės išvadas pasirašiusius 2 profesorius, oficialaus tyrimo branduolį sudarė iš viso 11 asmenų.

Tyrimui patikimumo teikė institucijų deleguotų tyrėjų prestižas (žr. žemiau).

Be to, dar ir tas faktas, kad net 3 asmenys (du komisijų nariai ir vienas aktyvus dalyvis) lankėsi katastrofos vietoje. Bet... čia vertėtų suklusti ir pasigilinti. 

Morkus, Bulota ir Kaupas

Du Lietuvos aeroklubo (LAK) atstovai - Karo aviacijos kapitonas Vladas Morkus ir civilis inžinierius Kęstutis Bulota -lankėsi Vokietijoje liepos 18-19 d. Jie pamatė katastrofos vietą praėjus daugiau nei 30 val. po įvykio. Reikia turėti omenyje, kad Morkus ir Bulota pirmiausia turėjo kartu su Lietuvos atstovybe Berlyne organizuoti palaikų pergabenimą į Kauną ir tik paraleliai (veikiausiai, žodiniu LAK pavedimu) aiškinosi katastrofos aplinkybes. Informacijai rinkti ir palaikams išgabenti Morkus ir Bulota turėjo vos daugiau negu 24 valandas - nuo liepos 18 d. 8 val. iki 19 d. ryto.

Oficialaus tyrimo pradžioje Tarpžinybinės komisijos veikloje dalyvavo ir jos protokoluose buvo minimas trečias katastrofos vietos liudininkas - dr. Viktoras Kaupas. Liepos 17 d. jis pirmas iš lietuvių atlėkė iš Berlyno į Soldiną ir per dvi paras paviešino daugiausiai informacijos iš įvykio vietos (tiesa, liepos 17 d. vakarop Soldine savo iniciatyva apsilankęs Lietuvos ambasados prekybos atašė ir pora ūkio darbuotojų, t. p. kitomis dienomis keliskart atvykęs pasiuntinį pavadavęs I sekretorius apie tai rašė pareigybinius raportus, bet jų turinys kol kas nežinomas; visgi yra daug pagrindo manyti, kad jie buvo kur kas mažiau informatyvūs už Kaupo pranešimus). Kaupas, turėdamas spaudos atašė ir "Eltos" korespondento Berlyne statusą, duomenis apie katastrofą rinko beveik 48 valandas. Liepos 19 d. jis kartu su Morkum ir Bulota parlydėjo lakūnų palaikus į Kauną.

Viena vertus, Morkus, Bulota ir Kaupas oficialiam tyrimui tikrai suteikė nemenko svorio, - juk dėl to juos ir įtraukė į komisijų veiklą.

Bet kita vertus, pasigilinus kyla dvejonių, ar jų indėlis galop tikrai buvo toks svarus.

Įdomu, kad jų iškart viešai paskelbtos žinios ir tvirtos nuostatos vėliau nesutapo nei su tyrimo eiga, nei su išvadomis.

 

Tik-tak, tik-tak: karšta informacija vėsta

Pvz., archyvinės bylos ir spaudos pranešimai atvėrė tokią seką.

Morkus (mažiau tikėtina, kad ir Bulota) pirmą savo pranešimą apie misiją Soldine skaito LAK atstovams vos grįžęs į Kauną, liepos 19 d. vakarą. Buvo pateikta žodinė informacija, įvykio vietos schema ir nuotraukos, žemėlapiai. Jau tą patį vakarą iškvostas įkyrių reporterių jis trumpai išdėsto įspūdžius (vienintelį kartą detaliau apsako kuro likučių atradimą!) ir pagrindinę savo nuostatą ("su tyrėjų išvadomis nesutinku"). LAK iškart viešai spaudžia dėl Vokietijoje likusių lėktuvo dalių ir skrydžio dienyno, pradeda rinkti dokumentus, rugsėjui žada monografiją. Po 4 dienų, liepos 23-ąją "LAK atstovai" Morkus ir Bulota įtraukiami į Tarpžinybinės komisijos sudėtį, kitądien Morkus tampa ir Gustaičio vadovaujamos "specialistų komisijos" nariu (vienintelis iš trijulės turi daugiau aviacinės patirties). Tuo pat metu Morkus susirūpina dėl "Lituanicos" mechaniko Viktoro Jesulaičio - viešai ragina skubiai jį iškviesti apklausti tyrime. Liepos 25-26 dienomis atsklinda gandai iš lenkų, prancūzų spaudos. Dementavimui skirtame liepos 28 d. viešame LAK renginyje Morkus ir Bulota (kartu su Gustaičiu, be to, dar karo lakūnu J. Pyragiumi ir LAK pirmininku Z. Žemaičiu) jau ir kaip oficialūs tyrėjai pakartoja savo kiek atsijotus įspūdžius: Morkus vis laikosi nuostatos, kad lakūnai katastrofos metu kuro dar turėjo ir nesileido, paprasčiausiai apsiriko dėl aukščio. Bulota daugiau kalba apie lakūnų sužalojimus. Rugpjūčio 1 d. URM gauna vokiečių tyrimo išvadas, jų neviešina, perduoda tyrėjams "specialistams". Netrukus URM gauna Vokietijos atstovybės demaršą stabdyti gandus. Bulota pašovimo versiją viešai pavadina "didžiausia įsivaizduojama fantazija", Morkus - "nesąmone"; paskutinėmis mėnesio dienomis Morkus sako jau esant parengtą platų komunikatą, kuris atsakys į visus klausimus. Rugsėjo 22 d. patvirtintame ir spalio 7 (ne 9!!!) dieną paviešintame išvadų Akte Morkaus iš Vokietijos parsivežtoji (ir vokiečių tyrime užfiksuota) aukštimačio versija neminima (priverstinį leidimąsi esą nulėmusi konkrečiai neįvardyta "krizė"), Morkaus raporte-Priede detalizuotas finalinis "Lituanicos" maršrutas Akto tekste nenagrinėjamas; Jesulaitis į Kauną nepakviečiamas nei 1933, nei 1934 m.

Oficialių tyrėjų ketinimai vykti į Soldiną (spaudoje minimi bent porą kartų) pasirodo besą bergždi. Beje, "Lituanicos" dalys PO oficialaus tyrimo pabaigos pergabenamos į Karo aviacijos dirbtuves; ir jau PO išvadų paskelbimo ten bandomos išdėlioti "taip, kaip buvo"...

Kaupas iš Soldino, Rosenthalio, Kuhdammo, Berlyno siuntė reportažus, kurie sudarė informatyviausią žinių srautą liepos 17-18 d. spaudoje. Atvykęs į Kauną liepos 19 d. jis tarpininkauja lakūnų daiktų perdavime oficialiems tyrėjams (apie oficialius jo raportus ar apklausas žinių nėra; kita vertus, kiekvienas jo reportažas iš Vokietijos jau buvo perėjęs cenzūros filtrą - iš pradžių ne Berlyne, o Kaune). Jis duoda interviu kolegoms spaudininkams. Pamini unikalių duomenų apie lakūnų žūties vietą katastrofos dieną: pvz., Vokietijos pareigūnus joje, skrydžio dienyną, palaikus, lėktuvo liekanas. Tačiau praėjus 5-6 dienoms po katastrofos - iš užsienio atsklidus gandams ir Kaune prasidėjus oficialiam tyrimui - jo informacija iš spaudos puslapių dingsta, informacijos srautas iš Berlyno nuščiūva. Paskutinis svarbus Kaupo darbas - rugpjūčio 8 d. paskelbtas vokiečių tyrimui vadovavusio maj. Hattendorfo interviu. O jo liudijimai, tarkime, apie skrydžio dienyną (kuriuo LAK iš pradžių drąsiai rėmėsi) tyrimo išvadose buvo iš tolo apeiti ir atsidūrė, kaip sakoma, istorijos šiukšlyne.

"Tylėjimas daro begaliniai daug žalos Lietuvos Vyriausybės vardui ir prestižui," - susirūpinęs dėstė URM vadovybei Amerikos lietuvių organizacijų ir spaudos spaudžiamas pasiuntinys Vašingtone B. K. Balutis. Akivaizdu, kad praėjus 2-3 savaitėms po katastrofos, iškilo aplinkybių, vyriausybei svarbesnių už tautiečių pasitikėjimą.

Komisijos nariai, jų pareigos, pavaldumas

Ministro pirmininko įsakymu sudaryta Tarpžinybinė a. a. lakūnų palaikams globoti komisija (vadinta "valstybiniu komitetu"):
pirmininkas - VRM generalinis sekretorius plk. Brunonas Štencelis;
nariai - kariuomenės Sveikatos tarnybos viršininkas gen. Vladas Nagevičius (gydytojas, archeologas, visuomenininkas), Karo aviacijos viršininkas plk. ltn. Stasys Pundzevičius, Aviacijos technikos sk. viršininkas plk. ltn. Antanas Gustaitis (KAM); „Eltos" direktorius Edvardas Turauskas (diplomatas, Kaupo viršininkas; URM); Karo aviacijos kpt. Vladas Morkus, inž. Kęstutis Bulota (LAK).

Komisijos sudaryta "siauresnė specialistų komisija" katastrofos priežastims ištirti (vadinta subkomisija, Aviacijos komisija): pirmininkas - A. Gustaitis, nariai - V. Morkus, Aviacijos mokyklos viršininkas maj. Viktoras Reimontas, kviestinis ekspertas - Aviacijos technikos sk. viršininko (A. Gustaičio) pavaduotojas maj. Antanas Gavelis.

Teismo medicinos ekspertizė: vadovas - Kauno karo ligoninės viršininkas, VDU Medicinos fakulteto Medicinos ir socialinės ekspertizės katedros vedėjas plk. prof. dr. Kazys Oželis, ekspertas - VDU Anatomijos katedros vedėjas prof. dr. Jurgis Žilinskas (beje, carinės Rusijos armijos plk.; jis vėliau iki pavasario balzamavo lakūnų kūnus).

Nieko keista, kad katastrofos priežasčių oficialaus tyrimo išvadose ir spaudoje (vėliau daugybėje knygų ir straipsnių) daugiausia remtasi tuo, ką pasakęs A. Gustaitis ir K. Oželis. Ypatingą pasitikėjimą komisijų ar institucijų vadovais, žinoma, kursto juos ribojanti (bent jau turinti riboti) prisiimta atsakomybė. Iš esmės, tam vadovaujantys postai ir yra reikalingi.

Tačiau jei rūpi pirminiai šaltiniai, tyrimo pradžioje naudota tiesioginė informacija, tada vadovų specifinės veikos ribos yra veikiau trukdis nei pranašumas - suveikia tarsi filtrai. Prieiga prie tų šaltinių tampa komplikuota. Kaip tenka spręsti iš trumpai aprašytos chronologijos, plačiai visuomenei susigyvenus su patirtu šoku, susisluoksniavus viršesniems šalių interesams, pirminė tyrimo medžiaga prabėgus vos kelioms savaitėms po įvykio tarsi nustoja paklausos, pradeda sklaidytis, nykti. Ir bėgant laikui vis mažiau berūpi. 

Grįžtant prie nūdienos paralelės - kas nusvėrė šiandien žiniose: manevrai Ukrainos rytuose, Rusijos paskelbtas embargas ES bei JAV maisto produktams ar Nyderlandų medicinos ekspertų atšaukimas iš MH17 dykros? Juokinga net klausti, tiesa?  

Tai ar tikrai "jie buvo blogi"? Arba - Kodėl man vis tiek RŪPI?

Rimtai sudomino vieno iš dviejų VU GMF klimatologų, su kuriais šiemet parengiau istoriografijos ir meteorologinės informacijos reanalizės studiją, reakcija. Kai neva "paspaudžiau" dėl vokiečių ir lietuvių pareigūnų 1933 m. atliktų "Lituanicos" katastrofos tyrimų medžiagos (pabrėžiau skirtingas orų sąlygų interpretacijas ir pakviečiau jas įvertinti), jis atšovė: "Nesu pranašas ir nežinau, ką jie galvojo."

Suprask, - kaip galiu paaiškinti, kodėl kažkada kažkas - tarkime, plk. ltn. A. Gustaitis - kažin ką teigė ar neigė?

Viena vertus, sutinku: tokiu atveju kaip "Lituanicos" katastrofos tyrimas, kai informacija prieštaringa ir akivaizdaus "fakto kaip blyno" nėra bemaž nė vieno, sprendimų logiką geriausiai atskleistų ir mįslingas formuluotes iškoduotų patys jų autoriai, 1933 m. dirbę oficialūs pareigūnai.

Bet kita vertus, aš manau, kad argumentais besivadovaujantis tyrinėtojas privalo kritiškai vertinti 1933 m. priimtus sprendimus, kuo plačiau atsižvelgdamas į kontekstą, į ano meto darbo sąlygas, kitaip tariant - ne kuistis subjektų smegenyse, bet aiškintis objektyvias, faktines aplinkybes.

Šiandieninio tyrinėtojo pranašumą (bet ne pranašiškumą) sudaro du dalykai: 1) nors praeities įvykiai atskirti neįveikiamo laiko barjero, vis dėlto juos priartina ir daro net geriau suprantamais modernūs tyrimo būdai bei duomenų bazės, t. p. dėl suėjusios senaties prieinami anuomet įslaptinti ar riboto naudojimo dokumentai; 2) toji pati laiko distancija ir elementari pagarba kaip tik išlaisvina nuo pagundos "pranašauti", t. y. kalbėti už praeities veikėjus, kaip nors juos teisinti ar teisti.

Tarkime, jei tenka konstatuoti, jog 1933 m. pareigūnai galbūt kažko nežinojo ar kažkur buvo neteisūs, jei neturėjo galimybių gauti kitų duomenų, jei suklydo ar netyčia suklaidino kitus, tai dar nereiškia, kad "jie buvo blogi", kaip mano įžvalgas draugiškai šaržavo kolega mokslininkas. Tai reiškia tik viena: kad JIE BUVO ŽMONĖS ir gyveno normalioje, ribotų galimybių tikrovėje.

"Lituanicos" tyrimą įtakojo objektyvios kliūtys ir subjektyvus žmogiškasis faktorius.

Vienintelė mano "pranašystė", kurią sau leidžiu ir kurią sieju su konkrečiais asmenimis, yra ganėtinai atsargi prielaida, kad 1933 m. vidurvasarį S. Dariaus ir S. Girėno žūtį aiškinęsi (bent jau Lietuvos) pareigūnai rinko šaltinius ir juos interpretavo būdami geros valios, naudodami geriausias savo žinias ir patirtį.

Visas kitas mano dėmesys sutelktas į objektyvias faktines aplinkybes, kurių tie asmenys negalėjo įtakoti arba pakeisti, priešingai, jie patys buvo tų aplinkybių įtakojami.

Todėl jei tik patys sau nemeluojame ir "Lituanicos" istorija šiandien mums tebėra svarbi, tai privalu kuo labiau dabar šitaip "spausti". Nes tik šitaip įmanoma atkapstyti oficialių katastrofos tyrimų medžiagoje besančią, bet smarkokai supainiotą logiką.

 

 

(Panaudotos KAA, CNN.com ir BLKM nuotraukos)