Blogas

Oficialių katastrofos tyrimų galimybės: LITUANICA ir... Malaizijos laineris (I)

2014-08-02

Temą padiktavo šios dienos naujienos, dievaži išvedusios iš kantrybės: rytų Ukrainoje vienai dienai (!) nutraukus karinius veiksmus, keleivinio lėktuvo katastrofos vietą pagaliau pasiekė ESBO stebėtojai ir australų bei olandų teismo medicinos ekspertai, ten patekti "tikisi" ir rusų aviacijos ekspertai. XXI amžius, lygiai 2 savaitės po Malaysian Airlines tragiško skrydžio MH17: daugiau nei 80 žmonių palaikai tebesimėto katastrofos vietoje! Pasaulis griežia dantimis, reikalauja tiesos. Ir neišreikalauja.

Politikai tai vadina "ilgu keliu į teisingumą". Bet ar šis kelias nesidrieks be galo?

 

Malaizijos lainerį liepos 17-ąją ("Lituanicos" metinių dieną) ištikusi tragedija prikišamai pademonstravo, kaip politiškai destabilizuotoje teritorijoje, juolab karo zonoje atsiveria gyva pekla. Ne tik tyrėjai, pats velnias koją nusilaužtų!

Kai pasklido žinia apie MH17buvau svetur ir stebėjau užsienio TV žinių srautus. Ypač intrigavo aviakatastrofų ekspertų komentarai, kuriuose dažnai vartota frazė contaminated site, unbelievable contamination (pvz., žr. citatas  ir VIDEO). Žinovai nuo pat pradžių pabrėžė dėl katastrofos vietos nepasiekiamumo ir galimo įrodymų nykimo ar naikinimo didėjantį (anot žurnalistų, galbūt sąmoningai kurstomą) netikrumą ir patikimos informacijos stoką.

Esmė ta, kad teritoriją kontroliuojantys prorusiški separatistai, kurių organizacinė, institucinė ir politinė sąranga visam likusiam pasauliui yra didelis klaustukas, sudužusio lėktuvo ir palaikų dalis kilnojo, galbūt rinko, o galbūt mėtė ar plėšė kaip tinkami. Tai yra daugelio liudininkų patvirtintas ir, be abejo, separatistų griežtai paneigtas faktas.

Įvykio vieton atvykusiems tarptautiniams tyrėjams liko, kaip sakoma, tik spenys po uodega. Tiesa, jiems dar anksčiau perduota ūmai "atsiradusi" lėktuvo juodoji dėžė. Bet dėl to padėtis esmingai nepakito ir išliko jiems nepalanki, galbūt nebeįveikiama. Praėjus 2 savaitėms po MH17 katastrofos, turime tai, ką turime: aiškią versiją ir miglotus faktus.

Iš esmės pritardami Ukrainos žaibiškai reakcijai, Vakarai jau antrą parą po katastrofos ėmė tvirtinti pagrindinę (vienintelę?) įvykio versiją. Ja viešai neabejojama, nė iš tolo nepaisoma Rusijos kategoriškų neigimų. Bet žinios vis dar prieštaringos, trūksta konkretumo: pašovė, nepašovė, kas tiksliai ir kaip pašovė. Nepaisant Ukrainon susmigusio viso pasaulio dėmesio ir modernios komunikacijos, nuosekliai rinkti įrodymus trukdo atvira politinė kova ir subtilesni, visaip persipynę skirtingų šalių interesai.

Ko tokioje stiuacijoje pasieks oficialūs tarptautiniai tyrėjai?

Ar įmanomas nepriklausomas ir išsamus, o svarbiausia - baigtinis tyrimas?

Ar bus atsakyta į visus rūpimus klausimus?

Vienas ekspertų išsireiškė labai aiškiai:

"This is in a hot war zone and by the virtue of that it creates its own problems," said Mark Rosenker, former chairman of the U.S. National Transportation Safety Board. "The only way you can do this is if both sides have a peace agreement or a settlement temporarily that would allow, on humanitarian means, a group of international investigators that have credibility, that are globally respected to be able to come in and work with the officials that are there," Rosenker said. "If that is not done... there will be questions forever. No one will believe the results."

(The Chronicle nuotr. (archyvas) - buvęs JAV Nacionalinės transporto saugumo tarybos vadovas Markas Rosenkeris, dar liepos 19 d. Kanados nacionalinei CBC  televizijai pasakęs, kad jei katastrofos vietoje neatsiras tarptautinių patikimų tyrėjų, turinčių pasaulinį pripažinimą, ir jei jie nedirbs išvien su vietos pareigūnais, klausimai išliks amžiams, išvadomis niekas netikės.)   

Dariaus ir Girėno paralelė

1933 ir 2014 m. atvejai absoliučiai skiriasi begale aspektų. Net klausimas "pašovė ar nepašovė" "Lituanicos" ir MH17 atvejais yra nesulyginamas. Bet tuo pat metu šiuos įvykius kai kas sieja. Būtent - įsivėlusios force majeure (neįveikiamos galios) ir raison d'etat (valstybės reikmės) aplinkybės. Arba teisingumo ir didžiosios politikos sankirta.

Nesyk gavau tokį klausimą, o gal pastabą ar įspėjimą: "Atrodo, kad "Lituanicos" katastrofos tyrimų išvados surašytos logiškai. Gal nereikėtų dėl jų šitaip spausti?"

Pastarąjį kartą taip nuoširdžiai sudvejojo bičiulis mokslininkas, kartu parengęs istoriografijos ir meteorologinės reanalizės studiją. Profesorius E. Rimkus su savo kolega kaip tik dabar mūsų BLOGUI rašo savo atskirąją nuomonę (laukiame dviejų dalių teksto) ir galbūt joje patvirtins savo palankią nuostatą dėl "Lituanicos" katastrofos oficialių tyrimų.

Ir tai yra labai puiku! Bus proga palyginti požiūrius.

Nes šiame dviejų dalių tekste pateiksiu kiek kitokią "atskirąją nuomonę" apie maj. Hattendorfo ir plk. ltn. Gustaičio vadovautus tyrimus. Tiksliau, išsakysiu tik kelias mintis apie tai, kas abiejuose - vokiškame ir lietuviškame - "Lituanicos" katastrofos oficialiuose tyrimuose yra, o ypač - ko juose nėra ir kodėl negali būti.

Bet - ne, nesiginčysiu su profesoriumi. Gerbiu jo nuostatą. Gerai ją suprantu, prieš 3-4 metus pati taip pat galvojau. Tepamėginsiu paaiškinti, kaip kaupiami duomenys mano požiūrį pakoregavo ir kaip ligi šiol jį tebekeičia. Juk tai jie, vis nauji arba vis naujai apmąstomi tyrimo duomenys, mane kartais neišvengiamai priverčia "paspausti".

Štai tik kelios akivaizdžiausios priežastys, dėl kurių oficialių tyrimų išvadas vertinu santūriai, kaip nepakankamai patikimas:

  • "Lituanicos" katastrofos vietoje neatsidūrė nepriekaištingos reputacijos, visų šalių pasitikėjimą turinčių tyrėjų arba apie juos nežinome: pvz., vokiškajam "avarijos ištyrimui vietoje" vadovavusio maj. Hattendorfo pareigos, pavaldumas ir netgi vardas iki šiol mįslė, tas pats - su maj. Hattendorfo išvadas liepos 24 d. pasirašiusiu viršesniu pareigūnu Dr. Usingeriu (institucinę sąrangą ypač sunku atsekti dėl ką tik pasibaigusios, anot to meto diplomatų, nacionalsocialistų revoliucijos); į Soldiną iš Kauno atvykusių kpt. V. Morkaus ar inž. K. Bulotos, t. p. iš Berlyno atvažiavusių dr. V. Kaupo, dr. B. Palioko ir kitų asmenybės kur kas aiškesnės, bet jų įgaliojimai bei kompetencija svarstytini; o apie JAV atstovus, apsilankiusius lėktuvo sudužimo vietoje, išvis nėra jokių žinių, veikiausiai jų ten ir nebuvo;
  • Lietuvos ir Vokietijos tyrėjų santykį, labai pritempiant, gal ir galima būtų pavadinti bendradarbiavimu (nustatytas trumpalaikis pirminis Kauno-Berlyno kontaktas, bet nėra keitimosi informacija požymių); tačiau net tokiu atveju visapusiško katastrofos ištyrimo negalėjo būti be JAV ekspertų;   
  • "Lituanicos" katastrofos vietos Soldino valdžia tinkamai nesaugojo (pati tai ir patvirtino, ir kategoriškai paneigė): anksčiausiai atvykę vokiečių tyrėjai (maj. Hattendorfo teigimu, apie 10 val. ryto) ją rado jau grobstomą; vėliau atskubėjęs spaudos atašė, korespondentas V. Kaupas po vidurdienio išvydo dar kilnojamas lėktuvo dalis ir lakūnų kūnus, o B. Palioko vadovaujama Lietuvos ambasados "neoficiali delegacija" liepos 17 d. vakare, t. p. Lietuvos aerkloubo atstovai Morkus ir Bulota liepos 18 d. ryte jau tepamatė į krūvas sudėliotas nuolaužas ir pergabentus palaikus, t. y. visiškai pakitusį vaizdą;
  • "Lituanicos" katastrofos vietos kiti Lietuvos tyrėjai - plk. ltn. A. Gustaitis, maj. V. Reimontas, maj. A. Gavelis - neregėjo ir papildomai galėjo remtis nebent į Kauną atvežtų dalių bei palaikų tyrimais; tačiau šaltiniai leidžia manyti, kad ir šie tyrimai buvo daliniai, neišbaigti (pvz.,  JAV laikinojo patikėtinio Kaune konfidencialiame raporte JAV valstybės sekretoriui teigiama, kad galutines išvadas dėl lakūnų sužalojimų prof. J. Žilinskas lakūnų giminėms žadėjęs tik lapkritį, tuo tarpu oficialus katastrofos tyrimas baigtas 08.30 d., išvadų Aktas paremtas prof. K. Oželio ir J. Žilinsko pasirašyta pirmine išvada ir oficialiai patvirtintas jau rugsėjo 22 d.);
  • "Lituanicos" katastrofos vietoje (kiek dabar žinoma) dingo tuo metu juodajai dėžei prilygstantis skrydžio dienynas: jį dr. V. Kaupas ir bent du vokiečių pareigūnai teigė matę ir vartę, pateikė citatų, bet jis abiejų oficialių tyrimų dokumentuose nepaminėtas;
  • Kaune "Lituanicos" katastrofos priežasčių oficialus tyrimas ir lakūnų palaikų medicinos ekspertizė bei balzamavimas buvo pradėtas praėjus savaitei po įvykio ir, kaip JAV laikinasis patikėtinis sužinojęs iš užsienio reikalų ministro, tik dėl vyriausybei daromo visuomenės spaudimo; 
  • "Lituanicos" katastrofos vieta buvo ypatingame (dėl tikrų ir spekuliatyvių oro žvalgybos incidentų, nacionalsocialistų kurstomos priešlėktuvinės gynybos isterijos ir greta besidriekiančio politiškai jautraus "Lenkų koridoriaus") rytiniame Vokietijos pakraštyje, o po poros metų atsidūrė išskirtinio statuso, neskraidymo zonos riboje.

Supaprastintai taip apibendrinčiau: nors Soldino apylinkės 1933 m. vidurvasarį anaiptol nebuvo karo veiksmų zona, ištirti ten įvykusią "Lituanicos" katastrofą praktiškai nebuvo šansų. Pačios didžiausios tyrėjų galimybės yra tuomet, kai pėdsakai dar karšti. Jei tyrėjų galimybės iškart užkertamos arba neišnaudojamos, net galingiausių politikos lyderių žadamas kelias į teisingumą tampa toks pat neapibrėžtas, kaip kelias į dausas.

Tokia, mano manymu, yra 1933 ir 2014 metų sąsaja.

Kaip MH17, taip ir "Lituanicos" atveju pritarčiau minėto JAV eksperto M. Rosenker minčiai, kad iškart po katastrofos susiklosčius ir užsitęsus nepalankioms aplinkybėms, pavėluoti atsakymai jau niekada nebeįtikins, ir klausimai išliks atviri amžiams. 

Tęsinys apie 1933 m. oficialius tyrėjus, kurie, anot oponuojančio profesoriaus, "juk nebuvo tokie blogi"čia .

 

 (Panaudotos The Chronicle, AP, LCVA nuotraukos)