Blogas

Neįtikėtini muziejininko nuotykiai sovietmečio ir atgimusiame Kaune: A. GAMZIUKAS, "Lituanica" ir kiti

2014-09-03

Šiuokart rašo projekto "LITUANICA-3D " ir viso ilgalaikio mūsų tyrimo akylas stebėtojas bei talkininkas Algirdas Gamziukas (nuotraukoje - pirmas iš dešinės), - bene dosniausiai knygomis, bibliografinėmis nuorodomis, kritika ir pasiūlymais besidalijantis mūsų Draugas

A. Gamziukas yra plačiai žinomas aviacijos istorijos puoselėtojas, autorius, ilgametis muziejininkas, pirmasis Lietuvos aviacijos muziejaus vadovas, Karinių oro pajėgų metraštininkas, šiuo metu - Kauno apskrities archyvo specialistas.

Aš dar rašiau kontrolinius darbus mokyklos suole, kai muziejininku tapęs A. Gamziukas darė viską, kas galima (tiksliau, kas negalima), kad kai kurie istorijos šaltiniai, kuriuos itin gausiai naudojau šio "Lituanicos" tyrimo pradžioje, prasiskintų kelią iš saugyklų ir seifų į viešumą, į dienos šviesą, tyrėjų akiratin. Iš jo rašinio įsitikinsite, kad kai kurių įstaigų kai kurie seifai būna skirti tam, kad dokumentus APSAUGOTŲ nuo visokių negandų, t. p. nuo tyrėjų, - saugotų IŠ PRINCIPO, griežtai, netgi tada, kai raktai stirkso palikti spynose... 

Kadangi esame pažįstami keliolika metų, tai leisiu sau štai ką pasakyti: A. Gamziukas yra kažinkelintos kartos kaunietis, prisiekęs bibliofilas ir - ką padarysi, kiekvienam sava dalia - plataus akiračio, neramios sielos, veiklus inteligentas.

Kaip ir nemaža dalis kitų mūsų bendražygių, Algis yra santūrus žmogus (jam griežtai pareikalavus, mudu su sūnumi į jį kreipiamės tik vardu). Neskuba į tribūnas. Nelenda fotografuotis su autoritetais. Medalius ir kitus garbės ženklus pagarbiai laiko savo namų-bibliotekos spintoje, bet jei nepaklausi, pats jais nepasipuikuos.

Tačiau jo likimas išskirtinis: jam teko daug kur pirmam ateiti ir... išeiti. Jis yra tas retas atvejis, kuris dėmesį prikausto tuo, kad... nėra išlepintas dėmesio.

Čia panaudotoje Lietuvos aviacijos muziejaus (LAM) fotografijoje A. Gamziukas šypsosi greta Prezidento Valdo Adamkaus, ilgamečio Lietuvos aeruklubo (LAK) generalinio sekretoriaus Antano Karpavičiaus ir šių eilučių autorės G. Sviderskytės. Graži buvo diena: 2010  m. spalio 16-ąją visi buvome apdovanoti LAM įsteigtais A. Gustaičio medaliais.

Bet, kaip suprasite iš žemiau pateiktų A. Gamziuko nuotraukų ir teksto, garbės pakylos nėra nei įprasta, nei mėgstamiausia jo vieta.

Veržlios, ilgalaikės idėjos, tvaresni kūriniai dažnai užsimezga tyliai, kur nors muziejaus užkaboriuose, namų svetainės ar kavinės užstalėje. Vertesni dalykai paprastai įgyvendinami be fotoblyksčių ir rankų paspaudimų. Jie tiesiog išsprogsta iš degančios veiklos, iš atsidavimo ir beveik aklos meilės savo misijai (bet ne valdiškiems formuliarams), be kurios neįmanomi būtų žygiai, o ne žodžiai, kuriais Tėvynę mylim... Kol ištveriam. Kol sekasi. Nes drąsesni mėginimai ir pasiekimai palieka ir medalių, ir randų.

Informatyvus, o kartu labai smagus - atviras, gyvas, autoironiškas - A. Gamziuko rašinys bus įdomus įvairaus amžiaus ir interesų skaitytojui.

Prisipažinsiu, jame pati radau nemaža naujienų. Bet pateikiu neredaguotą - kaip ir anksčiau skelbtus S. ŠtuloG. Ramoškos tekstus (šie autoriai ir rašiniai, kaip žinia, susiję, skaitytini visi kartu). Šiame tinklalapyje joks "Gorlitas" neveikia :)

Tariame AČIŪ autoriui ir linkime visiems nuotaikingo įkvėpimo - pajusti gaivų tyrinėjimo azartą, kvailokų pančių jungą ir atkaklios veiklos, pasisekimo skonį.

---

„IŠ PRAEITIES TAVO SŪNŪS..."

Pusę šimtmečio siekianti praeitis - palyginti neilgas laikotarpis. Bet kalbant apie aviacijos istorijos leidybą, jis ypač gausus įvykių ir kelia daug sentimentų. Pasistengsiu būti pagal išgales lakoniškas...

Su Dariumi ir Girėnu, tiksliau, jų portretais susipažinau labai anksti: senelių albume, tarp giminių ir draugų nuotraukų, mačiau įklijuotą „Lituanicos" skrydžio atminimui LAK išleistą koliažinę atvirutę. Beklausinėdamas sužinojau, kad tai „narsūs vyrai buvo" ir „perskridę Atlantą, Vokietijoj žuvo". 1964 m. vasarą senelis, tuo metu dirbęs Medicinos institute kasininku, apgailestavo (ir mane nuliūdino), kad atostogaudamas nežinojo įvyksiant didvyrių pakartotines laidotuves, mat iš anksto jos kaip galint slėptos. Jis pasakojo iš senų darbuotojų girdėjęs, kad lakūnų mumijos slepiamos instituto rūmuose... Kompensuodamas praradimą, jis nusivedė mane į Kauno valstybinį istorijos muziejų (tradiciškai vadindavome jį Karo muziejumi) ir parodė lėktuvo likučius bei skrydžio relikvijas. Tokia buvo pirmoji pažintis.

Jau eidamas į mokyklą didžiai susidomėjęs perskaičiau Jono Dovydaičio, profesionalaus rašytojo, žurnalisto ir lakūno apysaką „Juodi debesys". Ją skaičiau ne mažiau kaip penkis kartus ir sužinojau, kad „vokiečių kareiviai negerai padarė, Darių ir Girėną į kapus nuvarė". Netrukus gavau ir Zigmo Kondroto knygelę, kurioje šis skridimas jau buvo aprašomas profesionalaus istoriko. Deja, lakoniškai.

Su maždaug tokiu žinių bagažu 1982 m. lapkričio 1 d. atėjau dirbti į Karo muziejų ir... jau pirmomis dienomis patekau į remontuojamą „Lituanicos" salę, kur galėjau tiesiogiai prisiliesti prie relikvijų. Palaipsniui sužinojau apie muziejaus saugyklose suslėptas, t. y. saugomas vertybes. Jų buvo tiek, kad kartais nežinojau, ko pirmiau griebtis (turiu paaiškinti, kad muziejaus rinkinį sudaro pagrindinis, t. p. pagalbinės medžiagos fondai, mokslinis archyvas ir biblioteka).

SSRS atlydys, egzotika ir atradimas muziejaus fojė

Reikia nepamiršti, kad oficialus politinis klimatas „didžiojoje šalyje" ir, šiek tiek vėluojant, Lietuvoje palaipsniui, bet su pagreičiu iš griežto sąstingio keitėsi į švelnų persitvarkymą. Muziejus buvo ideologinio darbo įstaiga su atitinkamai sukomplektuotais kadrais, nustatytomis veiklos kryptimis, atidžiu žvilgsniu iš kompetetingų organų pusės.

Įsivaizduokite mūsų, Technikos istorijos skyriaus, darbo sąlygas: uždavinys buvo įsteigti savarankišką muziejų, tad administracija mums, septyniems (atseit) moksliniams bendradarbiams, paskyrė tarnybinio fojė kampą, atskirtą drabužių spintomis, kuriame tilpo du „nurašyti" rašomieji stalai, trys kėdės ir nedegi spinta. Šitaip kažką dirbti buvo galima tik todėl, kad dalis bendradarbių sėkmingai tvarkėsi savo reikalus. Prireikus susirinkti visiems, verčiau eidavome į artimiausią kavinę.

Pirmiausia, ką sugebėjau nutverti, buvo 1929-1938 m. „Lietuvos aido" komplektai: pritrenkė informacijos gausa, puoliau daryti išrašus. Bandžiau vartyti didžiulius albumus su 1933 m. spaudos iškarpomis apie „Lituanicos" skydį, bet... jie paprasčiausiai netilpo „kabinete", o guldyti juos ant grindų neleido po truputį įsisavinama muziejininko etika. Užtat buvo geros sąlygos skaityti muziejaus archyvo bylas: jos saugotos tame pačiame fojė, įstiklintoje užrakintoje spintoje, kurios raktas paprastai styrodavo spynoje. Ten ir suradau bylas su „Lituanicos" ekspozicijos kūrimo eigą iliustruojančiais raštais.

   

1986 m. spalio 2 d. į mūsų skyrių pakviečiau dirbti Gytį (Ramošką) , ir nuo tada aviacijos istorijos tyrimai labai suaktyvėjo. Gytis puolė vartyti transatlantinio skrydžio dokumentus muziejaus fonduose. Aš tuo pat metu susipažinau su Nijole Dariūte-Maštariene, kuri rinkdama medžiagą savo knygai lankėsi pas Gytį konsultacijų ir nuotraukų kopijų. Labai greitai įgijau jos pasitikėjimą: ji ir jos vyras pažinojo Medicinos institute dirbusį mano senelį bei Klinikose dirbusią mamą, kuri kadais net buvo jos studentė. Asmeninis pasitikėjimas buvo itin reikšmingas, bendraujant politiškai slidžiomis temomis... Jų iškart ir ėmėmės.

N. Dariūtės prašomas, savo vardu paėmiau iš fondų S. Dariaus dienoraštį ir, pažadėjęs administracijai, kad jis bus saugomas skyriaus seife, leidau jai neštis namo, prisaikdinęs, kad pirmu pranešimu tuoj pristatys į muziejų. Muziejinio darbo požiūriu, tai buvo akivaizdus nusikaltimas; bet taip pat buvo akivaizdu, kad po 1983 m. atliktos restauracijos ir konservacijos dienoraščio tekstas sparčiai blunka, lakūno duktė yra perpratusi Dariaus braižą, be jos gal niekas šio teksto neiššifruos, dirbti muziejuje ji dėl sveikatos būklės nebegali, užtat gyvena netoliese. Tad rizikavau. Neveltui: baigusi šifruoti, ji dalį perrašyto dienoraščio paskelbė žurnale „Nemunas"... su padėka muziejaus direktoriui, sudariusiam sąlygas dirbti! Gerai, kad šis literatūrinių žurnalų neskaitė.

Rotoprintas, "Gorlitas" ir konferencijų anšlagai

Be istorijos, man dar visada rūpėjo literatūra: sirgau (tebesergu) priklausomybe knygoms. Galvojau, kad žiniomis reikia dalintis; o tam parankiausia forma tada buvo spauda. 1984 m. lapkričio 22 d. „Kauno tiesa" išspausdino pirmajį mano straipsnelį, ir tai buvo tikrai nuoširdžiai pajusta asmeninė šventė. 1985 m. lapkričio 4 d. iš spaustuvės atsiėmėme pirmąjį savo paruoštą leidinį - konferencijos pranešimų tezių rinkinuką.

Kokio juodo, ne tik intelektinio darbo reikalavo tie leidiniai! Tekstas turėjo būti spausdinamas mašinėle ir negalėjo būti taisomas: padarius klaidą tekdavo perspausdinti puslapį, o prireikus kažką įterpti - visą tolesnį tekstą. Rotoprintu dauginamuose mažo tiražo leidiniuose (tik tokius tarybiniais metais išgalėjo didieji muziejai) tekstas turėjo neviršyti 4 puslapių, puslapyje privalėjo būti 28 eilutės, o eilutėje - nustatytas ženklų skaičius. Kai ruošdavome didesnės apimties maketą, Gytis foto būdu daugindavo šriftus ir visą tekstą suklijuodavo po atskirą raidelę. Nuo viso šito tik apie 1991 m. išvadavo kompiuteriai.

Matant, kiek muziejuje saugoma neskelbtų dokumentų, negalėjo nekilti mintis pabandyti juos padaryti prieinamais tikriems istorikams. Todėl pradėjome rengti konferencijas: mūsų skyrius surengė tris, skirtas įvairioms technikos istorijos kryptims, o su kitais muziejaus darbuotojais - dar penkias, apie muziejinį darbą. Kiekvienai konferencijai išleisdavome po tezių rinkinį.

Kadangi mane leidybinis darbas labai domino, teko vaikščioti ir pas cenzorius - į Gedimino gatvėje, greta „Nemuno" ir „Vakarinių naujienų" redakcijų įsikūrusį „Gorlito" skyrių. Jo darbuotojai ieškodavo bandomų paskelbti valstybinių paslapčių ar tarybiniam žmogui nežinotinų dalykų, t. p. buvo draudžiama minėti kai kuriuos asmenis, net aviatorius, pvz., majorą Joną Pyragių. Patyrę autoriai draudimus apeidavo. Štai J. Dovydaitis minėtoje apysakoje vaizduoja majorą Hansą Baltaduonį: cenzoriams neužkliuvo, o atidesni skaitytojai suprato, apie ką kalba.

Ilgesnį tekstą „Gorlitui" tekdavo palikti, o trumpesnį cenzorius perskaitydavo iškart. Pirmą kartą ten atsidūręs ir stebėdamas, kaip jis visus puslapius braukia per vidurį pieštuku, iš viršaus į apačią, pašiurpau - nejau visas mūsų tekstas yra draudžiamas! Bet, pasirodo, toks buvo greitojo skaitymo būdas: lengviau atsidusau, kai įspaudė spaudą „Leidžiama vykdyti" ir įrašė eilės numerį. Po to leidinį vėl ten atnešiau: patikrinus, ar jo turinys nepakeistas, įdėtas kitas spaudas - „Leidžiama platinti".

Tuomet daugelį labai domino istorija, tad ir mūsų konferencijos. Porą šimtų lankytojų vos sutalpinanti Karo muziejaus parodų salytė būdavo pilnutėlė, pranešėjai gaudavo pluoštus klausimų, net merginos, prašydamos detalesnių paaiškinimų siuntinėdavo raštelius (aišku, grynai dalykinius). Domėdavosi spauda, radijas ir televizija (tuomet - vienintelė), žurnalistai prašydavo parengti išsamesnius straipsnius sudominusių pranešimų temomis... Gaila, kad tai - jau praeitis, prisiminimai.

 

Dariaus, Girėno dokumentų rinkinys startuoja ir... nefinišuoja 

Kadangi jau buvau pažįstamas su Lietuvos (TSR) kultūros fondo pirmininku prof. Česlovu Kudaba, pasiūliau jam išleisti dokumentų, susijusių su Dariumi ir Girėnu rinkinį. Jis pritarė, tik paragino paruošti leidinio planą, dokumentų apžvalgą ir pan. Netrukus paskambino Dariūtė ir pasakė, kad be jos tokio leidinio neparuošime. Žinoma, sutikau. Pasiskirstėme darbais ir netrukus turėjome mašinėle atspausdintą būsimos knygos tekstą. Tiesa, turiu prisipažinti: prieštaravau į dokumentų rinkinį dėti S. Dariaus paruoštų sporto knygelių tekstus, bet autoritetai nugalėjo.

Tuo pat metu, 1987 m. spalio 16 d. muziejuje surengtoje konferencijoje perskaičiau pranešimą (tezės atspausdintos specialioje knygelėje) apie muziejuje rastus transatlantinio skrydžio relikvijų sąrašus. Vėliau, Juozo Algimanto Krikštopaičio prikalbintas, panašų tekstą pateikiau 1991 m. Vilniuje vykusiai Baltijos valstybių mokslo istorikų konferencijai. Straipsnius su šia medžiaga 1988 m. išspausdino žurnalas „Mokslas ir technika", 1993 m. - laikraštis „Draugas".

Paruošę dokumentų rinkinį spaudai, vėl kreipėmės į Kultūros fondą dėl leidybos. Čia iniciatyvą parodė žinomas aviacijos organizatorius Vytautas Pakarskas: jis prie minėto fondo buvo įsteigęs Eksperimentinę technikos paminklų restauravimo įmonę, kurios veikloje greta pastatų atstatymo ir renovavimo, technikos paminklų restauravimo, kompiuterinės technikos diegimo buvo numatyta ir leidyba. Va, čia knyga pateko ir... užsigulėjo. Ji buvo suredaguota, sumaketuota (A4 formatu), tik į spaustuvę nepateko.

Istorija tuo metu žengė epochinius žingsnius: 1990 m. vasario 19 d. mūsų skyriaus pagrindu įkurtas nuo Karo muziejaus nepriklausomas Lietuvos technikos muziejus, o kovo 11 d. nepriklausoma tapo ir pati Lietuva. 1991 m. kovo 6 d. įregistravome leidyklą „Plieno sparnai" (registracijos numeris 894). Cenzūros nebebuvo, patys buvome sau viršininkai, trūko tik pinigų, ir galėjome leisti, ką sumanę. Jau turėjome paruošę Simo Stanaičio atsiminimus ir metraščio „Plieno sparnai" pirmą numerį (nuo 1989 m. juos siūlėme įvairiems leidėjams). O tada V. Pakarskas ėmė ir prisipažino, kad jo įmonė bankrutavo.

Nuo persidirbimo budriai sergėjo sostinės valdžia  

Mūsų muziejuje antraeilininku dirbo aviacijos istorija aktyviai daug metų besidomįs Jonas Monkevičius, kurio pagrindinė darbovietė buvo tuomet geriausia Lietuvoje spaustuvė „Spindulys", tad su juo ten ir nunešėme dokumentų rinkinio maketą. Taupumo dėlei paprašėme, kad jo nepermaketuotų, bet formatą sumažintų (proto ribose). Pinigų sukaupti padėjo... infliacija: į Kultūros ministeriją vis kreipdavausi, kad trūksta lėšų sparčiai brangstantiems komunaliniams mokesčiams, rodydavau didžiulius muziejaus patalpų plotus, kurie realiai nebuvo šildomi, o gautus pinigus nukreipdavau spaustuvei. Negerai, bet ką padarysi - tik tokiu būdu tuomet pavyko išleisti pirmus leidinius ir įsigyti vertingų eksponatų, kurie neabejotinai būtų iškeliavę iš Lietuvos; dabar gi jau ir senatis (tikriausiai) įsigaliojo.

Sąskaitas apmokėjome, o leidinys spaustuvėje vėl nejudėjo. Teko blefuoti (bet nemeluoti), kad neišleidus per metus nei vieno leidinio bus panaikintas mūsų spaudos leidimas. Tai suveikė, ir 1992 m. vasario 24 d. parsivežėme 1988 m. parengtos, 1991 m. data pažymėtos knygos tiražą. Viskas atrodė neblogai, tik dalies egzempliorų (gal kas aštunto, kas šešiolikto) viršelio nuotrauka veidrodiškai apversta. Na, bet tas turinui tedarė mažai įtakos.

Netrukus išleidome anksčiau parengtas knygeles ir tuo labai didžiavomės. Bet šio jausmo gesinti iš Kultūros ministerijos atvyko valdininkai A. P. ir R. K., kurie griežtai pareikalavo mūsų leidyklą išregistruoti, motyvuodami, kad dabar, pardavinėdami knygas, turėsime pelno, o valstybinei įstaigai tai yra neleistina. Tik ilgai įrodinėjant mūsų veiklą esant nuostolinga, pavyko išsiderėti, kad dar kurį laiką, atidžiai stebėdami, mus toleruos. Išvažiuodami jie kolegiškai pašnibždėjo, kad mane skundžia didžiųjų muziejų direktoriai, kurie leidyba neužsiima, tad Tautos akyse aš griaunu jų autoritetą, o mūsų leidykla jokios perspektyvos neturi...

       

[LAM foto: patys rimčiausi žmonės nebūtinai yra patys niūriausi - A. Gamziukas, V. Adamkus ir autorės sūnus linksmai nusiteikę išbando LAM simuliatorių]

Taip blefuojant, gudraujant, puoselėjant susidomėjimą ir entuziazmo nestokojant - o tai tikrai buvo tiems dešimtmečiams (nūnai mokslininkų įvardytiems „nuobodulio visuomenės" epocha) charakteringi bruožai - buvo paskelbta, mano supratimu, unikali „Lituanicos" temos žinovams medžiaga. Tiesa, dalies jos lig šiol niekam (išskyrus Gražiną S., garbė jai) rimtai neprireikė.

ALGIRDAS GAMZIUKAS