Blogas

Doc. dr. G. Stankūnavičius: "... O TAI IR BUVO PAGRINDINĖ KATASTROFOS PRIEŽASTIS"

2014-09-25

Temos tęsinys. Prof. dr. Egidijaus Rimkaus rašinį skaitykite čia

--- 

GINTAUTAS STANKŪNAVIČIUS

Geras laikas: planavo gegužę, išskrido liepą

S. Dariaus ir S. Girėno skrydis per Atlantą iki gimtosios Lietuvos atrodo gerai apgalvotas ir suplanuotas, atsižvelgiant į jiems prieinamus ir turimus finansinius išteklius, žinias ir technines galimybes.

Gegužės mėnuo galbūt palankesnis transatlantiniam skrydžiui kritulių (jų nebuvimo) požiūriu rytinėje Šiaurės Amerikos pakrantėje. Tuomet (vidutiniškai) susilpnėja cikloninė veikla tarp Didžiųjų ežerų ir rytinės pakrantės ar visos Naujosios Anglijos - Masačiusetsas, Meinas, Hampšyras, Njudžersis ir t. t.

Tačiau pastoviausios sąlygos virš Šiaurės Atlanto vidutinių platumų yra vidurvasaryje, kai visame šiaurės pusrutulyje nusistovi vasarai būdinga terminė pusiausvyra. Taigi skrydžio pradžia pačiame vasaros viduryje, liepos 15 dieną, liudija buvus profesionalių žinių apie vidutines atmosferos cirkuliacijos sąlygas, kurios būdingos tam laikotarpiui ir vidutinėms platumoms Atlanto-Europos sektoriuje.

Tuo metu Azorų (Atlanto subtropinis) anticiklonas paprastai būna stabiliausias ir labiausiai apsislinkęs į šiaurę, o Šiaurės Atlanto ciklonų trajektorijos nusidriekia virš subpoliarinių Atlanto akvatorijų: Labradoro jūros, Grenlandijos ir Norvegijos jūrų, ties Islandija ir daug rečiau virš Šiaurės jūros.

Tokia situacija yra labai palanki kuro taupymui skrendant iš Šiaurės Amerikos link Europos, nes vyraujanti oro pernaša yra iš vakarų ir pietvakarių.

Be to, kuo labiau į šiaurę nutolusia trajektorija skrisi, tuo trumpesnis kelias į Europą. O labiau į pietus nukrypusi trajektorija reiškią ilgesnį kelią, bet ramesnius orus.

Startas: 1933 m. liepos 15-oji

„Lituanicos" starto laikas nieko blogo nežadėjo. Tai patvirtino ir žinomo Niujorko Orų biuro meteorologo J. H. Kimball konsultacija, kurią pilotai gavo išvakarėse.

[James Kimball 1933 m. liepos 14 d. sinoptinis brėžinys, VDKM fondai] 

Dabar prieinami sinoptinių žemėlapių (schemų) archyvai bei XX a. reanalizės (20th Century Reanalysis, trumpiau - 20CR) duomenys rodo, kad 1933 m. liepos 15-16 dienomis virš Šiaurės Atlanto vidutinių platumų įsitvirtino Azorų anticiklono šiaurinė periferija, kurioje vyravo silpni vakarų rumbų vėjai.

Cikloninė veikla tuo metu buvo fiksuojama šalia rytinės JAV pakrantės (į pietryčius nuo Niujorko) ir vidurio Šiaurės Atlante.

Pastarasis darinys lėtai judėjo iš pietų į šiaurę ir sudarė pagrindinę meteorologinę kliūtį pilotams.

Manoma, kad būtent šis barinis darinys (barinis slėnis) su jam būdinga kritulių, galbūt ir perkūnijos zona šiek tiek pakoregavo pilotų planus skristi tiesiai rytų - šiaurės rytų link: pastebėję blogų orų zoną tamsiuoju paros metu, greičiausiai ir perkūnijos iškrovas, jie buvo priversti pasukti labiau į šiaurę.

Planas keičiasi: 1933 m. liepos 16-oji

Taigi šiek tiek sudėtingesnės orų sąlygos vidurio Šiaurės Atlante galbūt lėmė ir tolimesnio maršruto trajektoriją. Deja, dokumentuose ši faktinė skrydžio linija niekur neužfiksuota.

Yra didelė tikimybė, kad lietuvių pilotai kirto Britų salyną ne ties Airija, kaip buvo planuota, o šiauriau, ties Škotijos kalnynu.

[S. Dariaus planuotame maršrute kertama Airija-pietų Anglija, numatyta Londono-Amsterdamo kryptis. VDKM fondai] 

T. p. gali būti, kad pilotai prastai orientavosi toje teritorijoje dėl tuo metu virš Britų salų ir Šiaurės jūros vyravusio žemo debesuotumo.

Šiaurės jūrą „Lituanica" turėjo kirsti jau vėlai po pietų.

Pietinėje Šiaurės jūros dalyje bei Šiaurės Vokietijoje ir Nyderlanduose orų sąlygos taip pat buvo sudėtingos: senas okliuzijos frontas, pasižymintis žema ir daugiasluoksne debesų danga turėjo stipriai sumažinti pilotų matymo lauką ir padidinti turbulenciją.

Tikėtina, kad pilotai mėgino išvengti ir šių nepalankių orų sąlygų, nes dar turėjo būti pakankamai šviesu, tad tikriausiai pasuko į šiaurės rytus ir iš Šiaurės jūros į Baltijos jūrą perskrido per Jutlandijos pusiasalį (Danijos Karalystė).

Priešpaskutinis „Lituanicos" skrydžio etapas turėjo nusidriekti virš pietvakarinės Baltijos jūros akvatorijos, kurią, turimais duomenimis, taip pat dengė žemi debesys su silpnais dulksnojančiais krituliais.

Pasiekę Vakarų Pomeranijos krantą lietuvių pilotai galbūt aptiko properšų šiame debesų masyve ir įžiūrėjo naktinius šviesos šaltinius (švyturiai, gyvenamieji namai), tačiau toliau skristi į rytus, Lietuvos link nesiryžo.

Finalas: 1933 m. liepos 16-osios sutemos

Lakūnai visiškai pakeitė skridimo kursą. Tokio sprendimo priežastis - planuota kryptimi iš tolo matomi ir lengvai identifikuojami prasto oro požymiai: perkūnijų blyksniai, jų apšviestos storų konvekcinių debesų viršūnės ir kraštai, liūtiniai krituliai bei permainingas ir gūsingas vėjas. Šias sąlygas lėmė labai aktyvus atmosferos frontas, skiriantis vėsią ir sąlyginai sausą okeaninę oro masę (vakaruose) nuo transformuotos atogrąžų oro masės (rytuose ir pietryčiuose).

Tikėtina, kad „Lituanicos" pilotai įvertino įmanomus trikdžius ir pavojus skrendant tokio fronto zonoje, todėl nusprendė lėktuvą pasukti į pietus, kur tikriausiai perkūnijos buvo ne tokios intensyvios arba jų nesimatė. Tokia prielaida turi labai rimtą pagrindą: intensyviausias atmosferos frontas paprastai būna ties fronto bangos viršūne, kuri tuo metu turėjo būti virš dabartinės šiaurinės Lenkijos.

Bet 1933 m. jie nežinojo, kad atmosferos frontų ilgis gali siekti ne šimtus, o net kelis tūkstančius kilometrų; tokių žinių negalėjai gauti ir iš specializuotos literatūros.

Taigi paskutinis pilotų skrydžio etapas driekėsi išilgai fronto iš šiaurės-šiaurės rytų į pietus-pietvakarius. Matyt supratę, kad taip lengvai šios blogų orų zonos jiems apskristi nepavyks pilotai pradėjo ieškoti nusileidimo vietos čia, Vakarų Pomeranijos glūdumoje.

Katastrofos regionas: 1933 m. liepos 17-oji

Versija, kodėl vis dėlto pilotai nusprendė leistis ties Soldinu, o ne skristi iki Berlyno, greičiausiai sietina su pilotų pervargimu, tiksliau, paklydimu.

Labai įmanoma, kad mėgindami pakeisti kursą jie blaškėsi ir tiesiog „nusivarė nuo kojų", o tada apsisprendė pralaukti negandą palyginti ramioje vietoje, kol orai pasikeis. Juk iki Berlyno dar buvo likęs kelio galas, tad kitą dieną pailgėtų kelionė ir padidėtų degalų išeiga.

Kad ir kaip būtų, skrydžio pabaiga buvo zonoje už fronto, kurioje prieš tai iškrito krituliai ir nukrito oro temperatūra. Taigi joje matėsi properšos žemų debesų masyve.

["Lituanica" paskutinį vakarą. Rež. A. Bukausko meninė interpretacija] 

Gali būti, kad pilotai net nenutuokė, kad po šiais debesimis gali būti pažemio arba storesnis rūkas, kuris paprastai susidaro naktį po lietaus užslinkus santykinai vėsiam orui anticikloninės cirkuliacijos sistemoje.

Būtent tokią tikimybę patvirtina kelių meteorologijos stočių Vakarų Pomeranijoje duomenys liepos 16 d. vakare ir 17 d. ryte.

Darytina prielaida, kad „Lituanicos" pilotai žvalgėsi vietos leistis, neįvertino realaus orlaivio aukščio virš žemės paviršiaus ir užkabino medžių viršūnes.

Tai ir buvo pagrindinė aviakatastrofos priežastis.