Blogas

"EUREKA!" Kalifornijoje: naujos paieškos ir radiniai San Francisko įlankoje (I)

2014-11-14

Tyrinėtojai gyvi ne vien duona, bet ir azartiškais potyriais. Azartas apima, kai, pvz., iš naujų duomenų įžvelgi dar niekieno nekeltą problemą ir tyrimo galimybę; gauni dar naujų duomenų ir išsprendi tą problemą; tada įžvelgi kitą problemą, kuri vėl intriguoja ir veda priekin...

Lapkritį taip ir nutiko: iš ekspedicijos JAV grįžau su šūsnimi naujų duomenų ir toliau tikslintinų faktų; šia medžiaga išsprendžiau prieš metus iškeltą problemą.

"Lituanicos" katastrofa: ne "Soldino miško", o V. Kaupo paslaptis?

Beveik lygiai prieš metus, 2013-11-27 "Bloge" paskelbiau svarbų tekstą, kuris didesnio skaitytojų dėmesio nesusilaukė, spėju, dėl "internautikos" banaliojo faktoriaus: neįtiko per blanki iliustracija ir pernelyg informatyvus tekstas (tiesą sakant, šis ir kiti atvejai verčia abejoti Lituanica-documentica.lt galimybėmis, nes iš mūsų tinklalapio plačioji ir specialioji auditorija tikisi priešingų dalykų: tarsi galėtume būti ir alaus, ir pieno baras vienu metu).

"Bloge" pateikiau svarbių argumentų nagrinėdama vieną, tiksliau, dvi "Lituanicos" katastrofos problemas: skrydžio dienyną ir V. Kaupą.

Kodėl šis dokumentas ir šis asmuo - problema?

PIRMA. Todėl, kad "Lituanicos" skrydžio dienynas - vienas svarbiausių pirminių dokumentų, apie kurį nežinoma beveik nieko; apie jį net dideli istorijos entuziastai rašo lyg apie vaiduoklį: esą jis galbūt dingo, bet veikiau turbūt neegzistavo, tik pasivaideno keliems liudininkams.

ANTRA. Todėl, kad dr. Viktoras Kaupas - vienas svarbiausių katastrofos vietos liudininkų, apie kurį nežinoma beveik nieko; mistifikuotas tarnautojas abstrakčiai, dažnai net be vardo paminėtas vos keliose knygose ir, išskyrus kelias išimtis 1933 m. liepą, ignoruojamas visuose straipsniuose.

SUMMA SUMMARUM, problema tokia: jei nuo Petro Jurgėlos 1935 metų bestselerio "Lituanicos" katastrofa tapo populiariai suvokiama kaip "Soldino miško paslaptis" (P. Jurgėla ir vėlesni autoriai įtvirtino lyrinį vaizdinį, esą "Lituanicos" tragedijos paslaptį amžinai saugos šis miškas), tai greta visgi turėtų egzistuoti ir kitoks, dokumentalus požiūris - kad už Soldino mišką bent šiek tiek geriau informuotas buvo 1933 m. liepos 17 d. jį pritrypęs "Eltos" korespondentas Viktoras Kaupas.

Bet - nors tu ką! Buvo ir tebėra puoselėjamas (kaip paliudijo ir pernai atnaujinta "Lituanicos" ekspozicija Kaune) tik lyriškasis miško motyvas.  

Suvokiant, kiek daug visko prikurta, prirašyta apie "Lituanicą" net kyla įtarimas: kodėl apie dienyną ir Kaupą skelbta tiek mažai? Čia kažkoks suokalbis, tyčia?

Ne, sąmokslo ir šiuo atveju nėra. Tiesiog kai kurie istorijos gvildentojai mąsto gerai, netgi puikiai, bet... ribotai, nes neturi šaltinių.

Vienas iš mūsų Draugų G. Kačergius dar užpernai-pernai viešai pasamprotavo apie "Lituanicos" dienyną, atsitrenkė į nežinios sieną ir, matyt, iš nevilties paskelbė V. Kaupą prasimanėliu.

Gi aš, tarytum praeitame gyvenime buvusi ragana ir į bet kieno inkvizitoriškus užmojus visada reaguojanti karštai, baisiausiai susidomėjau ir kultūros žurnalo svetainėje Nzidinys.lt paskelbiau tris kontra-rašinius.

Šitaip G. Kačergius, galbūt nė pats nesitikėdamas, išprovokavo savalaikę, nepaprastai naudingą diskusiją. Darsyk jam padėkosiu: AČIŪ. Nebus per daug...

...nes, kaip rašiau pernai, G. Kačergiaus inspiruota diskusija nukreipė mano dėmesį į Kaliforniją. Ir dabar jau galiu sakyti, kad sutelktos pastangos davė rezultatus.

Į svečius pas Victor Vladislas Kaupas

Kai prieš 3,5 metų pradėjau aiškintis "Lituanicos" istoriją, V. Kaupo pavardė atrodė marginalija: nereikalingas ar bent nebūtinas dalykas. Tikrai, jį nustelbė visa plejada pirmo ryškio asmenybių: politikų, diplomatų, karininkų. Jų autoritetas ir neabejotinas, "N" kartų kitų autorių išaukštintas vaidmuo atrodė nepalyginamai svarbesnis.

Pirmą kartą, kai kažkada 2011 m. prireikė greitai patikslinti Kaupo vardą, net susinervinau: perskaitytose knygose geriausiu atveju (ne visur) prie Kaupo pavardės teminimas inicialas "V", o tarpukario periodinėje spaudoje būta mados rašyti vien pavardę, be inicialų; šio asmens pilno vardo ir biografijos neradau jokiuose žinynuose.

Tąsyk Kaupo vardą skubiai patikslinti padėjo A. Gamziukas, kuris, suintriguotas klausimo, pervertė dar krūvą savo bibliotekos knygų, su "Lituanica" niekaip nesusijusių: "Radau: Viktoras!" - pranešė lyg radęs aukso lobį. Tačiau bendromis pastangomis tiek ir tesužinojome: "Eltos" korespondentas Berlyne 1933 m. vidurvasarį buvo daktaras Viktoras Kaupas; jis lyg studijavo Vokietijoje, po karo iš Vokietijos pasitraukė į JAV, Kalifornijoje dėstytojavo ir ten kažkada mirė. Liko nežinomos jo tikslios pareigos (kaip jį sieti su LR pasiuntinybe Berlyne, lakūnų palaikų parlydėjimu į Kauną ir paminėjimu Tarpžinybinės komisijos dokumentuose?), neaiški nei misija bei funkcija "Lituanicos" istorijoje, nei kiti biografijos faktai.

Dar 2013 m. pavasarį aplankyti Los Andželo lietuviai, kalbinta Amerikos lietuvių bendruomenės vadovė nieko pridurti negalėjo: "Viktoras Kaupas girdėtas, bet čia jo niekas nepažinojo."

Intriga vis didėjo, nes be LCVA aptikto V. Kaupo paminėjimo Tarpžinybinės komisijos perdavimo-priėmimo akte 1933 m. liepos mėn. daugiau užuominų nebuvo - trečius metus iš eilės, keliasdešimtyje tūkstančių peržiūrėtų dokumentų!

Nesyk svarsčiau: gal teiginiai, kad jis pirmas operatyviai nuvyko į katastrofos vietą, pirmą parą vienintelis tiesiogiai informavo Kauną ir rinko svarbius faktus - perdėti?

Pirmą kartą V. Kaupo sąsajų su LR pasiuntinybe aptikau tik 2013 m. spalį - garsaus diplomato, 1933 m. LR pasiuntinio Berlyne dr. Jurgio Šaulio archyve Pensilvanijos universitete Filadelfijoje. (Tiesą sakant, tik turėdama šiuos dokumentus griežtai prieštaravau G. Kačergio iškeltoms versijoms.)     

Filadelfijoje pavyko rasti 1933 m. birželio "Eltos" direktoriaus dr. Edvardo Turausko laišką dr. Jurgiui Šauliui, kuriame yra konfidenciali naujojo pasiuntinybėn skiriamo darbuotojo - dr. Viktoro Kaupo - charakteristika ir rekomendacijos pasiuntiniui. Taip pat parsivežiau duomenų ne tik apie patį pasiuntinį, bet ir apie pasiuntinybės Berlyne personalą, sąrangą, funkcijas, ryšius ir veiklos prioritetus.

Filadelfijos dokumentai įtikino, kad V. Kaupas negalėjo būti niekus tauškęs rašeiva, kaip spėjo G. Kačergius. Korespondento Berlyne tarnyba buvo aukštai vertinama, konkurencinga, veikla - kontroliuojama, kūryba - cenzūruojama. Saviveiklos, kaip ir bet kur kitur, Berlyne, aišku, galėjo būti, bet tik su didelėmis išlygomis.

Įvertinant tai, jog "Lituanicos" katastrofa buvo politiškai ir diplomatiškai ypač jautri tema, o V. Kaupas LR pasiuntinybėje Berlyne bendradarbiavo iki pat Antrojo pasaulinio karo, teko daryti prielaidą, kad jis buvo atsakingas tarnautojas ir lojalus diplomatų talkininkas, o ne vėjavaikis pramaniūga.

Tačiau tiek žinoti apie pirminės svarbos liudininką buvo per mažai.

Kitų siūlų galų nebuvo, tad vėl "užkūriau" kontaktus Kalifornijoje ir, aišku, ieškojau Kaupo giminių internete. Pastaruosius lengvai aptikau gausiose JAV asmens duomenų bazėse: iškart "iššoko" kelios datos, adresas El Cerrito mieste netoli San Francisko ir net telefono numeris!

Deja, džiūgauti buvo per anksti: iš Vilniaus, Vašingtono, Los Andželo ir net Berkeley nesisekė prisiskambinti. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo beviltiška: atsiskyrėliai nemėgsta kalbėti; o jei kartais kalba, tai tik ne telefonu.

Draugai iš Los Andželo ir draugų draugai iš Berkeley lyg agentai raportavo: dr. V. Kaupo sūnus V. V. Kaupas nemėgsta bendrauti, telefono nekelia, autoatsakiklio bei interneto ryšio neturi ir į namus ničnieko neįsileidžia. Tiesa, jis - ne šiaip sūnus; jis - tėvo archyvo (!!!) paveldėtojas. Kaip tik šiuo metu jis galvoja, kam archyvą atidavus. Kai atvyko du susidomėję lietuviai - aktyvi Berkeley bendruomenės narė Danutė Janutienė ir istorikas sovietologas dr. Vilius Ivanauskas - jiems teparodė dėžių krūvas kieme ir maždaug po valandos išprašė. 

"Puiku!" - pagalvojau. Kaip tik toks riešutėlis, kokius mėgstu.

Vasario pradžioje išsiunčiau V. V. Kaupui paprastą laišką. "Gal nueis po trijų savaičių," - gūžtelėjo pečiais paštininkė.

Kovo pabaigoje (maždaug pašto karvelių greičiu) atplasnojo kalėdiškai puošnus nepažįstamojo atsakymas. Maždaug tokia žinia: "Nieko gero čia nerasite, bet galit atvykti įsitikinti."

 

Oho! Niūrūs bambėjimai manęs niekada nesustabdydavo: paprastai rezultatas būna jiems atvirkščiai proporcingas...

Siekdama kuo geriau išnaudoti brangiai kainuojančią tolimą ekspediciją prie San Francisko įlankos, dar paprašiau Palo Alto, Stanfordo universiteto miestelyje esančio Hoover Institution Archives leisti tuo pat metu patikrinti seniai dominantį E. Turausko archyvą (reikiamai išsamiai tyrinėtojų dar neaprašytą) ir ten pat saugomus vicekonsulo Niujorke P. P. Daužvardžio dokumentus. Pateikiau paraišką Lietuvos mokslų tarybai, kad dalinai paremtų išvyką. LMT skyrė "maksimumą", kurio JAV atveju, deja, teužteko aviabilietui ir 4 paroms motelyje. Dar savaitę pragyvenimo reikėjo prasimanyti, mat buvo žinių, kad El Cerrito gali būti iki 20 dėžių (!!!) sujauktų dokumentų.

Vidurvasarį V. V. Kaupui išsiunčiau antrą laišką (keliskart sparčiau susisiekėme, it viduramžiais, per "ryšininkę" - geraširdiškai padėjusią D. Janutienę). O spalį, taip ir nesulaukusi "skubaus" jo atsakymo, į El Cerrito išskridau pati.

Tai buvo, ko gero, pati rizikingiausia mano kelionė nuo studentavimo laikų.

Ir pati sėkmingiausia iš visų ekspedicinių avantiūrų, be kurių nei šio tinklalapio, nei viso tyrimo, nei jokios doktorantūros niekada nebūtų buvę.

   

(Tęsinys - čia