Blogas

"EUREKA!" Kalifornijoje: naujos paieškos ir radiniai San Francisko įlankoje (II)

2014-11-19

(Tęsinys. Pradžia - čia

Nematomas namas su F-16 ant sienų

11 valandų iki San Francisko - ledynmetis 10 km aukštyje: kelintąsyk transatlantiniame skrydyje sustimpu it paliegęs vilkas. Prisimenu miuziklo sceną, kurioje bastūnas ramina dėl nepatogumų murmantį snobą: This is an adventure; it's good for you!

Pagaliau ant žemės šiltą "Labas" taria ponia Danutė. Ji lyg slaptos seserijos ženklą "bliūzėn" įsismeigusi gintaro segę. Matomės pirmąsyk, jaučiamės dešimt metų pažįstamos: suartino elektroninis paštas ir rūpestis dėl slėpiningojo pono V. V. Kaupo, kurio žinioje - ne mažiau slėpiningas jo tėvo dr. Viktoro Kaupo archyvas. Mąstom panašiai: niekieno keistybės nesvarbios (kas jų neturi), svarbu - peržiūrėti popierius, kol nesutrūnijo ar kitaip Anapilin neiškeliavo. V. V. Kaupas lietuviškai ar vokiškai neperskaito dalies dokumentų; kas gali paneigti, kad jais atsikratys? Arba užgins skaityti, kol neparduos universitetui (arčiausias interesantas - Berkeley, už 20 min. kelio - Stanfordo Hoover Institution Archives su nemenka "baltiška" kolekcija)?

Aklimatizuojuosi žaibiškai. Be minčių apie archyvą, mobilizuoja įgudusios vairuotojos porinimas: pramaišiui pinasi maršruto parinktys, įdomios pastabos apie prošal lekiantį miestą, dalykiški klausimai apie mano dienotvarkę ir naujienos apie, pasirodo, neaiškią nakvynės perspektyvą. Nieko tokio: it's good for me!

"Va, čia pagyvensi," - išlipusi iš savo hibrido, ji veda į... krūmus. Ką?! Lagaminas spyriodamasis darda pro vartelius į tiršta žaluma apsitraukusį kiemelį. Tik tada įžiūriu mielą būstą. Maskuotė - tobula: nuo gatvės nematomas namas tupi ant San Francisko įlankos slėnio lyg paukštukas tankioj lajoj. Tokį susirastų tik patyrusi NT agentė. Salone iš apdovanojimų statulėlių ir nuotraukų įsitikinu, kad būsto šeimininkė - ne tik šios srities profesionalė, bet dar ir F-16 piloto mama.

Viešnagėn priimanti šeima pasirodo besanti tokia draugiška ir svetinga, kad vos apnikę logistikos rūpesčiai išsivadėja lyg kanapės dūmas (jis Kalifornijoje legalus, sykiu su JAV kongreso rinkimais darsyk legalizuotas referendumu, įvykusiu man besilankant). Mano dėkingumui nėra ribų.

V. V. Kaupo namas - už kelių gatvių. Penkios minutės pėstute stačiomis įkalnėmis-pakalnėmis. Patogiau neįsitaisyčiau net už milijoną. Geriau šimtas draugų nei pinigų!

AČIŪ - Danutei, Ričardui, Daliai, Dennis, Ritai, Brat, Ellai & Co. 

 

Dr. V. Kaupo archyvas ir The Beatles

Whisper words of wisdom, Let It Be - tarytum griaustinis paskui žaibą, bent mano sąmonę J. Lennono filosofija pasiekė vėliau nei muzika. Gerai, kad jau suprantu seną gerą bitlą. Filosofiškai nusiteikusi, kitą rytą peržengiu El Cerrito Rubikoną. Įsivaizduojate Gajų Julijų Cezarį, niūniuojantį Johną Lennoną? Taip atrodžiau mindama į V. V. Kaupo kiemą.

This is very European, - tokie pirmi jo žodžiai, kai iš mano rankų priima tradicinį lauktuvių paketą. Tęvas veidas, įdubę skruostai, riešas apvytas gumutėmis, į pensne panašūs akinukai nusmukę ant nosies galo.

"Sutarsiu," - įsitveriu vienintelės minties. Žinau, kad "javėse" biznis yra biznis, už biznį svarbiau tik biznis; amerikiečio Private Property - kaip užsienio valstybės ambasada: kieno valdos, to tvarka. Bala žino, kuo čia baigsis. Geriau negalvoti...

Jei toliau išsamiai pasakočiau, potyriai El Cerrito ir Palo Alto panešėtų į psichologinį trilerį arba dramą su strelicijomis (gėlių salone už jų žiedus mokame 25 Lt; Kalifornijoje jų pasiskina savo kieme). Bet Lituanica-documentica.lt skirta kitiems siužetams. Todėl šioje vietoje "kerpu" ir trumpinu: prie pradžios priduriu pabaigą.

Sykį jau buvau besusivyniojanti kompiuterio bei kitos įrangos laidus ir dingstanti, kuo toliau nuo akylai sekančių pensne bei popieriuose privisusių įtartinų vabalų. Ir galbūt kaip tik tada įvykiai pakrypo gera linkme.

V. V. Kaupas yra baigęs filosofiją, dirbęs restoranų virtuvėse ir maisto inspekcijoje (USDA? Nenorėjo patikslinti). Nė už ką nevalgo jautienos. Kuria eiles. Ranka perrašė du eilėraščius, perskaitė ir maloniai atsisveikindamas padovanojo. Sakė, turi ir linksmesnių, bet įteikė kažką iš sielos siaubo filmų. Atsisveikino kaip geras pažįstamas. Narsiai ir sėkmingai įveikęs bjaurų siaubūną - jį graužusį nepasitikėjimą.

Nuojauta kužda, kad girdėjau, regėjau jį ne paskutinį kartą. Gal tie vabalai (beje, angliškai "vabalai" skamba kaip "bitlai") apspitę daugiau popierių; gal V. V. Kaupas dar ne viską rado.

Bet kad ir kaip ten būtų, išvada tokia: per 12 metų tarptautinių tyrinėjimų nepatyriau nieko panašaus į šitą daugiadienę dokumentų ekspertizę seno namo kieme - rankas ir veidą nudeginusioje kaitraus Kalifornijos rudens saulėkaitoje su vieninteliu, taip ir neišgertu mano geradarės Danutės atneštuoju "San Pellegrino" mineralinio buteliu.

  

Kaip visados, susidraugauti nepasisekė tik su kai kuriuo maistu :) It was good for me.

Ponios ir ponai, - dr. Viktoras Kaupas!

Parsivežiau naują biografiją.

Geras jausmas. Sykiu - atsakomybė: kas, jei turimi duomenys netikslūs? Gal jie turi būti interpretuojami kitaip?

Vieną ilgą vakarą, kol įlankos pakraščiu rausdama riedėjo vėstanti saulė, iš krūvos perskaitytų, perrašytų dokumentų sudėliojau mūsų svarbaus liudininko gyvenimo faktus.

Vėl pasitvirtino dėsnis: kiekvienoje archyvinėje byloje slypi unikumas - disertacija arba romanas. Abiem atvejais atskleisti duomenys iškelia dar daugiau klausimų. Skirtumas tik tas, kad tyrinėtojas tolesnių atsakymų ieško kitose bylose; romanistui pakanka vaizduotės. 

Galiu paatvirauti, ką rašyčiau pagal parsivežtus daktaro Viktoro Kaupo biografinius duomenis, jei būčiau romanų autorė: ogi įtempto veiksmo politinį trilerį ar šnipinėjimo detektyvą. Bet kadangi romanų nerašau, tai ši mano fantazija nieko verta.

Svarbu tik tai, ką galiu įrodyti kitais, papildomais šaltiniais. Ir dabar labai tikiuosi, kad tokių pavyks rasti Vilniuje, URM fonduose. Nes jei dr. V. Kaupas visiškai neminimas ten, tai jo neturėtų būti dar daug kur kitur, - praktiškai, visur, kur jis pats tikina pabuvojęs. 

Pavyzdžiui, Heidelbergo ir Berlyno universitetuose, Sorbonoje, dar - Miuncheno universitete. Be abejonės, "Eltos" korespondentų tinkle ir Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne. Švedų ir šveicarų laikraščių redakcijose.

Gestapo tardyme. Kalėjime. Vėl (?) pogrindinėje veikloje.

Pokariu - Raudoname kryžiuje, Hamburgo radijuje. 

JAV kariuomenės karo korespondento poste. Associated Press tarnyboje. 

Galop po Vokietijos - JAV, baisiai ankštam emigranto kailyje. Berkeley, Stanford, Sacramento ir dar keliuose universitetuose ir koledžuose.

Kartais - lietuvių išeivių baliuose. Dažniau - vienatvėje su biblioteka. Laiškais. Bendravardžiu jaunėliu sūnumi. Savo name... Kurio kieme galop "susipažinome".

Viename savo gyvenimo aprašymų (CV buvo prirašęs, ko gero, šimtų šimtus, nes archyve jų - dešimtys) dr. Viktoras Kaupas save apibūdina taip: "Tarptautiniu mastu žinomas diplomatas ir užsienio korespondentas." Suprantamas autobiografijos faktų delikatus perdėjimas, kai veržiantis į dėstytojo vietą Kalifornijoje reikia nurungti, tarkime, 4999 varžovus.

Bet kita vertus, čia pat randamos rekomendacijos, korespondencija rodo tikrai buvus plačių asmeninių pažinčių, profesinių kontaktų su aukščiausio rango Vokietijos, JAV politikais. O jei taip, tai kas atsitiko, kad mes lig šiol apie šį asmenį nieko nežinojome?

Bent viena hipotezė apie savotišką Lietuvos diplomatų ir politikų atsiribojimą, o paskui turbūt ir paties dr. V. Kaupo izoliavimąsi iškilo tęsiant paieškas Kalifornijoje, netrukus po lapelį išnarsčius dar devynias dėžes raštų Stanforde, Hoover Institution Archives: dr. V. Kaupo buvusio "boso" - "Eltos" direktoriaus, vėliau URM Politikos departamento direktoriaus, diplomato - dr. Eduardo Turausko kolekcijoje.

Tačiau labiausiai vis dėlto suintrigavo vienas atskiras dokumentas: neįkainojamas dr. V. Kaupo EYEWITNESS REPORT (lietuviškai - "Įvykio liudininko pranešimas").

 

Kelių mašinraščių tekstą skaičiau, perrašinėjau, kopijavau, fotografavau, skenavau pusę dienos. Jie buvo sudėti aplanke, kurio nuotrauką matote prie šio teksto pavadinimo. Šią dr. V. Kaupo ataskaitą, kaip kai kuriuos kitus svarbius Dariaus ir Girėno istorijos duomenis, man dar teks kiaurai "išvalgyti" akimis.

Daug kartų spausdinimo mašinėle perrašytos, priekabiai taisytos pastraipos liudija, kad autoriui šis tekstas buvo svarbus.

Dabar man svarbu suprasti, ką jis taip stengėsi pranešti. Ir ko vis dėlto neparašė.

 

Tęsinys - čia

 

(Pradžioje panaudota nuotrauka iš J. Čepo albumo "...į Lietuvą". Paryškinome V. Kaupą, stovintį greta inž. K. Bulotos ir kap. V. Morkaus)