Blogas

"EUREKA!" Kalifornijoje: naujos paieškos ir radiniai San Francisko įlankoje (III). Dr. VIKTORO KAUPO PASLAPTIS

2014-11-30

(Pabaiga. Pradžia - čia

Nuotrauka - iš Victor Kaupas Jr. asmeninio archyvo (Photo copyright 2014 by Victor Kaupas Jr.).

Kaip minėta pasakojimo iš Kalifornijos II dalyje, daktaro Viktoro Kaupo dokumentų paveldėtojas ir savininkas pasidalijo su mumis geriausiu, ką turi: savo pasitikėjimu. El Cerrito mieste nelengvai išsprendėme itin jautrius autorių teisių klausimus. Todėl grįžę į Vilnių giname užsitarnautą reputaciją ir ribojame medžiagos panaudą.

Turime įspėti: bet kokia šiame tinklalapyje pateikiamų nuotraukų ir informacijos, susijusios su dr. V. Kaupu, panauda - įskaitant kopijavimą, citavimą, perpasakojimą - be raštiško autorės bei Victor Kaupas Jr. sutikimo yra griežtai draudžiama! 

Tikimės civilizuoto supratimo ir adekvataus palaikymo. Iškilus klausimams, prašome susisiekti.

Turime leidimą šia tema skelbti dar dvi publikacijas Lietuvos spaudoje ir naudoti gautą medžiagą rengiamoje disertacijoje. Todėl reikliausių skaitytojų prašome kantrybės ir kartu - ypatingo dėmesio šiam skalsiam tekstui.

O, varge: vėl viskas nauja

Per 4 metus nėkart nemurmėjau, kad užsikroviau daug pastangų, energijos, sveikatos suryjantį tyrimą. Sunku, užtat įdomu! Praturtėji žiniomis, patirtimi, pleti akiračius. Kaupi duomenų arsenalą, turintį ilgalaikę vertę. O tie duomenys vis stebina: jų daug; jie nepublikuoti, dažniausiai niekieno netyrinėti, esmingai papildo istoriografiją; jie varo priekin. Nebesuskaičiuoju, kiek jau kartų nuėjau toliau nei planavau.

Dr. V. Kaupo archyvo duomenys šitaip modifikavo tyrimo eigą: netikėtai reikės atlikti dar vieną dokumentų patikrą Lietuvos centriniame valstybės archyve. Ten tikiuosi užpildyti chronologijos spragas dr. V. Kaupo dokumentacijoje, patikrinti jo raštuose varijuojančius teiginius ir datas. Jei pavyks, pavasariop spaudoje paskelbsiu išsamesnį jo gyvenimo aprašymą.

[Victor Kaupas Jr. rankose - jo tėvo, dr. Viktoro Kaupo fotografuotas Konrado Adenauerio portretas. Teigiama (ir labai tikėtina), kad dr. V. Kaupas asmeniškai pažinojo K. Adenauerį - nacionalsocialistų persekiotą, po Antrojo pasaulinio karo JAV karinių struktūrų iškeltą politiką, būsimą VFR kanclerį, istorinių pergalių pasiekusį derybininką bei diplomatijos vadovą]

Beje, kas žino: gal atsižvelgsiu į mokslinių konsultantų patarimą ir paliksiu šį fragmentą šviesiai podoktorantūros ateičiai - pvz., 2017 metams ar panašiai? Tačiau kol kas negaliu sustoti: taip veda intriga, kad atrodo nepakeliama delsti vien dėl to, jog sparčiau suktis... neapsimoka (remiantis akademinio pasaulio dėsniais ir gyvenimišku patyrimu, tai tikra tiesa).

Laimei, niekada nesakiau, kad darau vien tai, kas apsimoka (būtų lengva ir neįdomu). O bendriau mąstant, tai juk šiuolaikinio istoriko darbas iš esmės "neapsimoka".

Kam gi mokslininkai savo atradimais keičia nuo seno įsigalėjusią nuostatą, kad istoriją bei atmintį valdo laimėtojai ir lyderiai? Galėtų likti buvę: jei iškilų žygį parėmė keliolika tūkstančių ar net pusė milijono drąsuolių, tai pakanka prisiminti vieną ar kelis legendinius didvyrius, geriausia vadus; jei svarbaus dokumento turinį tvėrė penki ar penki šimtai protų, tai užtenka pagarbinti signatarus arba, geriau, signatarų vadovus.

Problema ta, kad toks istorijos suvokimas ir tokia atmintis nebeatitinka realijų, - panašiai kaip dar XIX a. G. Hėgelio paneigta antikinė nuostata, esą "gyvenimo mokytoja istorija" padeda išvengti klaidų.

"Lituanicos" atveju jau daugiau nei 80 metų laikomės atgyvenusios nuostatos: žinome Darių, Girėną, dar Gustaitį ir manome išmokę istorijos pamoką. Mano kuklia nuovoka, XXI amžiuje net mums, Šiaurės Atėnų tremtiniams (anot dr. Nerijos Putinaitės) dera mikliau išsijudinti...

Todėl į "Lituanicos" istoriją inkorporavau per pusšimtį asmenybių (ne tik iš Lietuvos, - pvz., žr. čia) ir neketinu sustoti. Dr. V. Kaupas - vienas iš jų.

Dr. V. Kaupo atveju siekiu dviejų tikslų. PIRMA - įterpti šį asmenį į mūsų istorinę atmintį: rasti jam deramą vietą diplomatijos bei žurnalistikos istorijoje arba išryškinti bent jau "Lituanicos" epizode, kad nebeslypėtų juodame šešėlyje kaip ligi šiol. ANTRA - detaliai įvertinti jo vaidmenį ir indėlį oficialiai tiriant "Lituanicos" katastrofos priežastis.

Kaip galiu nutylėti apie dr. V. Kaupą, jei, pavyzdžiui, jis yra autorius bent vieno atraminio fakto, kuriuo vadovavosi A. Gustaičio vadovaujami tyrėjai savo garsiajame išvadų Akte?

Beje, iš El Cerrito rastojo EYEWITNESS REPORT (liet. "Įvykio liudininko pranešimo") konkrečiai sužinojau tik apie vieną tokį faktą. Bet turiu pagrindo tikėti, kad tokių faktų buvo daugiau.

"ĮVYKIO LIUDININKO PRANEŠIMAS": dokumento pobūdis ir kilmė

[Iš Victor Kaupas Jr. asmeninio archyvo: dr. V. Kaupo "Lituanicos transatlantinio skrydžio prisiminimai. Įvykio liudininko pranešimas" - 1933 m. liepos 15-17 d. įvykių Vokietijoje liudijimas. V. Kaupas Jr. tvirtina tebesaugąs spausdinimo mašinėlę, kurią žurnalistas ir diplomatas pokariu iš Vokietijos atsivežė į JAV; gal šį dokumentą irgi ja atspausdino?]

Šį dokumentą sudaro maždaug 12 gausiai redaguotų mašinraščio puslapių. Tekste pirmuoju asmeniu pasakojama apie įvykius Berlyne ir Soldine, iš esmės - apie dvi paras: nuo liepos 15 d., kai "Lituanica" pakilo Niujorke, iki liepos 17 d. vidudienio, kai dr. V. Kaupas pirmasis iš lietuvių nulėkė iš Berlyno į Soldiną. Tai - vienintelis žinomas asmeninis jo liudijimas.

Kartu su šiuo liudijimu į segtuvą sudėtas paketas susijusių dokumentų. Tarp jų - susirašinėjimas su kolekcininku, aviacijos istorijos puoselėtoju iš Čikagos Edmundu Jasiūnu. Iš šios korespondencijos aišku, jog pats dr. V. Kaupas 1933 m. liepą ir rugpjūtį skelbtus savo "karštus" reportažus bei interviu laikė labiau oficialiais dokumentais ir norėjo palikti detalesnį, betarpiškesnį liudjimą.

Tad juolab įdomu štai kas: parašyti prisiminimus dr. V. Kaupą paragino E. Jasiūnas. Tačiau jis savo garsiajame albume "Darius ir Girėnas.1933-1983" (t. p. II leidime "1933-1993") kažkodėl pateikė ne Kaupo, o savo paties parašytą, Kaupo tik nenorom patvirtintą 1933 m. liepos 16-17 d. "Eltos" reportažų santrauką. Manau, kad dr. V. Kaupas savo teksto E. Jasiūnui nenusiuntė, nes "Įvykio liudininko pranešimo" nėra ne tik E. Jasiūno albume, bet ir jo archyve VDKM (E. Jasiūno kolekcija Vytauto Didžiojo karo muziejuje peržiūrėta dar 2012 m.).

Kaip P. Jurgėla savo žymioje 1935 m. monografijoje, taip ir E. Jasiūnas savo 1984 m. albume mūsų herojų pamini trumpai drūtai: Pirmasis iš lietuvių į nelaimės vietą atvyko Eltos atstovas Berlyne Dr. V. Kaupas (plg. P. Jurgėla: Iš lietuvių pirmas baisųjį LITUANIKOS "aerodromą" ir liūdną tiesą išvydo ELTOS atstovas Berlyne dr. Kaupas, kuris pranešė nemalonią tikrybę.)  

Su bendraminčiais Kaune jau kelerius metus mintijome: kodėl šio ypatingo liudytojo laiku nepakalbino, jo prisiminimų neįrašė JAV gyvenę aviacijos puoselėtojai, "Lituanica" domėjęsi didieji entuziastai: Petras Jurgėla, Vytautas Peseckas, Edmundas Jasiūnas?

Dabar, atrodo, daugmaž aišku. 

Pirmas motyvas - atstumas: nuo Čikagos iki El Cerrito - daugiau nei 6 valandų skrydis.

Antras motyvas - atskirtis. Kaip minėta šio teksto II dalyje, dr. V. Kaupas ir buvę jo kolegos lietuviai veikiai po 1940-ųjų dėl tam tikrų dalykinių priežasčių laikėsi atokiau vieni kitų. Be to, kaip užsiminta teksto I dalyje, Kaupai itin santūrūs, linkę į uždarumą, - ne iš tų, kurių namuose vien atvirų durų dienos.

Toliau: P. Jurgėla savo monografiją rašė 1933-1935 m., kai dr. V. Kaupas dirbo Berlyne; tuo metu P. Jurgėla buvo, kaip įsitikinau iš LCVA dokumentų, mūsų diplomatų "tyliu sutarimu" delikačiai atkirstas nuo šaltinių Europoje.

V. Peseckas, pas kurį netoli Čikagos teko lankytis 2012 m. (žr. foto) ir kuris patikėjo man, kaip teigė, visą savo "Lituanicos" archyvą, nebuvo pakankamai įsigilinęs į šią temą, tėvo karo lakūno įkvėptas labiau domėjosi Dariaus, Girėno asmenybėmis, jų įamžinimu.

E. Jasiūnas, kaip dabar akivaizdu, buvo užkietėjęs kolekcininkas ir nuveikė labai daug, rinkdamas nuotraukas ir kai kuriuos dokumentus; tačiau nebuvo linkęs tyrinėti faktų.

Turbūt nereikia aiškinti, kad Kalifornijoje prie Ramiojo vandenyno tyliai gyvenusio, 1993 m. mirusio tautiečio nesuskubo aplankyti tyrėjai iš okupuotos ir ką tik išlaisvėjusios Lietuvos.

Tokiu būdu dr. V. Kaupas liko mūsų istoriografijos "anapusybėje".

Pro autorių teisių uždangą - dr. V. Kaupo paslaptis

Tenka pastebėti, kad "Įvykio liudininko pranešimas" parašytas praėjus 48 metams, 1981-ųjų liepą. Autoriui jau ėjo 77-ieji.

Tačiau jis skrupulingai, kone po 10 kartų formulavo pastraipas, tad turbūt stengėsi prisiminti įvykius kuo tiksliau. Be to, tokiame amžiuje ir su tokia patirtimi jis nebeturėjo prasmės ko nors slėpti, gražinti ar juodinti - buvo seniai netekęs tiesioginių sąsajų su Lietuva. Galop, kaip minėta, visi rastieji jo biografiniai faktai liudija veikiau jo labui, o ne atvirkščiai. Dėl to vertinčiau šį dokumentą kaip tikrintiną, bet iš esmės patikimą.

Kadangi esu ribojama susitarimų ir leidimų, išdėstau tik punktais tai, kas verta viso knygos skyriaus (kažkada tai ir bus knygos skyrius).

1. V. Kaupo darbo pobūdis ir vieta. Jis esą dirbęs vienoje patalpoje su užsienio žurnalistais, juos gerai pažinojęs ir intensyviai bendravęs, - taigi turėjo tiesioginį kontaktą ir buvo maksimaliai informuotas. Nuolat palaikęs ryšį telefonu su Lietuvos pasiuntiniu Berlyne dr. J. Šauliu. Pastarojo fakto nepatvirtina I dalyje minėtieji "Filadelfijos dokumentai" (žr. tekstą apie radinius Pensilvanijos universitete) ir J. Šaulio dienynas, iš kurių aišku, jog pasiuntinys iki liepos 17 d. popietės į "Lituanicos" katastrofą niekaip nereagavo, nes "nieko tikro nežinojo". Tačiau šie visi duomenys patvirtina įžvalgą (žr. naują mano str. "Istorijos šaltinių tyrimų" naujausioje knygoje), kad ir Lietuvos, ir JAV diplomatai Berlyne į katastrofą sureagavo tik gavę oficialų Vokietijos URM komunikatą. Jis paviešintas iškart popiet - gerą valandą po to, kai "Lituanicos" katastrofą bei Dariaus, Girėno žūtį galutinai patvirtino tarptautinės naujienų agentūros. Tai paaiškina tariamą vokiečių "savivalę" katastrofos vietoje, o t. p. JAV ir Lietuvos "rokiruotę" (teisinės atsakomybės perleidimą viena kitai, vienos atsitraukimą ir kitos įsitraukimą) per 24 val. po katastrofos. 

2. V. Kaupo žurnalistika. Tik antrą mėnesį paaukštinas į "Eltos" korespondento postą Berlyne, jis maksimaliai stengėsi gaudyti menkiausias žinias apie "Lituanicą" Vokietijoje. Jis tai darė dėl: a) profesinio intereso ir kolegialaus azarto; b) didėjančio spaudimo iš "Eltos" centro URM Kaune; c) pasiuntinio dr. J. Šaulio raginimo. Jis ne tik sekė kiekvieną užsienio kolegų pranešimą, bet tiesiogiai rinko informaciją iš pirminių šaltinių dar būdamas Berlyne: nuvyko į Tempelhofą, tikėdamasis apklausti Dariaus ir Girėno priešaky skridusį W. Post'ą ir išties spėjo jį pamatyti; po to, per užsitęsusį informacijos "užtemimą" (kai niekas nieko apie "Lituanicą" nežinojo ir Kaune susirinkusi minia su vyriausybės atstovais priešaky pamažu nebesitvėrė smalsumu, apmaudu ir baime) skambino bent į keliolikos miestų komendatūras, siekdamas pralaužti tylos sieną. Iš to, kiek man tekę skaityti tuometinės lietuvių spaudos, liepos 16-17 naktį dr. V. Kaupo atliktas darbas drąsiai pretenduoja į tiriamosios žurnalistikos aukso fondą.

3. V. Kaupas išriša bent vieną paslaptį - jau seniai mano kvestionuotą Stargardo tašką A. Gustaičio oficialaus tyrimo Akte. Šis tik lietuvių Akte ir tik anonimiškai (be šaltinio) paminėtas taškas, pagal kurį orientuodamiesi lietuvių tyrėjai konstravo savo skaičiavimus bei išvadas, buvo nustatytas dr. V. Kaupo. Vienas iš keliolikos jo skambučių pataikė į tikrą velniavą vienoje iš komendatūrų. Ten ką tik buvo sukilęs sąmyšis dėl "amerikiečių lėktuvo". Problema ta, kad vokiečiai to paslaptingo lėktuvo per miglą neįžiūrėjo ir kraustėsi iš proto vidurnaktį spręsdami, ko griebtis, kad Goeringas su Goebbelsu jų neišsiųstų kad ir į tą pačią Berlincheno darbo stovyklą už nacijos interesų išdavystę ar niekšišką aplaidumą (čia ir vėl turėčiau pateikti nuorodą į naująjį straipsnį, kuriame vokiečių tuometę priešlėkštuvinę paranoją aprašau plačiau, remdamasi JAV nacionalinio archyvo dokumentais). Dr. V. Kaupas policininkus įtikino, kad jie pastebėjo ne kažką kitą, bet "Lituanicą".

4. V. Kaupo įgaliojimai Soldine. Ar jis tikrai buvo žodžiu pasiuntinio dr. J. Šaulio įgaliotas atstovauti Lietuvą? Pats tvirtina tai iškart pavadinęs "žurnalistikos kazusu" (tai liudytų, kad diplomatinio statuso tuo metu jis neturėjo - teks toliau tikrinti, yra prieštaringų duomenų). Kol kas galutinio patvirtinimo nėra, kad Soldine jis būtų atstovavęs Lietuvos vyriausybės interesus. Savo reportažuose jis rašė, kad vokiečiai "laukia Lietuvos pasiuntinybės nurodymų". Ar jis atstovavo vyriausybę, kol ši nieko nesiėmė? Sprendimai Kaune prasidėjo apie 15 val. popiet (plačiau žr. mano "Naująją chronologiją" š. m. "Naujajame židinyje"), pasiuntinys Berlyne pradėjo veikti tik apie 18 val. vakare. Taigi dr. V. Kaupas Soldine bet kuriuo atveju tiesiogiai veikė tik kaip korespondentas - nesant "nurodymų", net ir turėdamas diplomatinį statusą negalėjo atlikti jokių kitų funkcijų. O kai nurodymai pasipylė, juos Soldine perėmė jau atvykę žmonės iš pasiuntinybės - atašė, lydimas dviejų ūkio darbuotojų.

O dabar - įdomiausia

Prie "Įvykio liudininko pranešimo" pridėtas net 4 lapų dr. V. Kaupo teksto planas. Jame - dar antrątiek punktų apie patirtis Soldine (tarp jų - mįslingiausi su katastrofa siejami aspektai). Tačiau jei pagal tuos punktus irgi buvo sukaltas išsamus mašinraštis, tai... aš jo El Cerrito nemačiau. 

Tad dabar jau Jūs man pasakykite: kas galėtų atitrūkti nuo tokio gyvo detektyvo kaip "Lituanica"? Aš seku pėdsakais toliau.

[Balzeko lietuvių kultūros muziejaus fondų nuotrauka: prieš išnešant lakūnų karstus iš Soldino koplyčios 1933 m. liepos 19 d.; dešiniame kampe - dr. V. Kaupas; priešais jį profilį atsukęs inž. K. Bulota; Kaupas įvykiuose sukosi ne pusdieniu, o 1,5 paros ilgiau; tikėtina, kad tai buvo labiausiai informuotas, bet mažiausiai įgaliotas, todėl nuo tyrimo praktiškai nušalintas tarnautojas]

(Pabaiga. Pradžia - čia)