Blogas

Juoda skrydžio pabaiga: G. KAČERGIAUS SKAIČIAVIMAI (IV) ir... pusiau grožinė 'KIRO VIZIJA'

2015-07-10

(Pabaiga. Pradžia - čia) 

GINTAUTAS KAČERGIUS 

Šiame, paskutiniame ciklo rašinyje - finalinės skrydžio atkarpos (Europoje) skaičiavimai, atlikti remiantis meteorologinės reanalizės duomenimis, ir jų integravimas į mano ankstesnius svarstymus apie paskutinį, lemtingą "Lituanicos" skrydžio etapą.

Beje, skaičiuota ne visam III etapui, o tik jo daliai iki Kylio, nes tolesnis galimas maršrutas, kaip įsitiksite skaitydami toliau, bent man atrodo visiškai neaiškus.

Rezultatai

Vidutinis greitis 936 : 5,583 = 167,6 km/val. Vidutinis vėjo greitis 134,8 : 5,583 = 24,1 km/val.

Lėktuvo greitis be vėjo 167,6 - 24,1 = 143,5 km/val.

Taigi „Lituanika" šiame etape be vėjo pagalbos skrido labai nedideliu, tik 143,5 km/val. greičiu. Tai yra mažai tikėtina! Ar kažkur suklydome? O gal yra kažkoks faktorius, kurio mes nežinome ir neįvertiname?

Galimi variantai:
1. Dėl blogo oro zonos Šiaurės jūros pietinėje dalyje galėjo būti sugaišta, kol pasiekė Kylį (ar kokią nors kitą Vokietijos pakrantės vietovę).

2. Galbūt Kylis pasiektas kažkiek anksčiau - ne 19:35, o sakykim 19:00. Juk tas atskridimo laikas - 19:35 - yra hipotetinis, spėjamas. Tokiu atveju reikėtų galvoti, kad „Lituanika" užgaišo vėliau, jau po to kažkur klaidžiodama Vokietijos šiaurėje buvusio blogo oro zonoje.

3. Gal „Lituanika" tikrai skrido mažu greičiu? Pvz., dėl pasikimšusio benzino filtro negalėjo „gazuoti" tiek, kiek reikia?

4. Kita, nežinoma ir nenuspėjama priežastis.

Europos maršrutas: galimi variantai

Europoje yra tik trys taškai (galbūt keturi), kur „Lituanika" užfiksuota: Štargardas (dabar Stargard Szczecinki), Berlinchenas (Barlinek) ir katastrofos vieta netoli Zoldino - Kuhdamas (dabar Pszczelnik). Todėl apie skridimą per Europą ir Vokietiją galima kalbėti tik su išlygomis, svarstyti vien galimus maršruto variantus.

Šie variantai priklauso ir nuo to, kurioje vietoje buvo pasiekta Europa: Škotijoje ar Airijoje, ar dar kažkur kitur? Kaip matėme iš ankstesnio etapo analizės, tų variacijų gali būti kelios.

Pirmiausia aptarkim paties Stepono Dariaus numatytą maršrutą. Pagrindinis maršrutas buvo toks: Niujorkas - Niufaundlendas - Airija - Londonas - Amsterdamas - piečiau Hamburgo - Baltijos jūros pietinė pakrantė - Karaliaučius - Kaunas. Dar buvo numatyti papildomi maršrutai. Vienas per Šiaurės Airiją ir Angliją (į pagrindinį maršrutą įsijungiant maždaug šiaurinėje Olandijos dalyje ir Vokietijoje apie Brėmeną). Kitas per Šiaurės Škotiją ir Šiaurės jūrą iki Kylio (šiuo atveju į pagrindinį maršrutą turėtų būti įsijungta maždaug Liubeko-Rostoko rajone). Šie papildomi maršrutai pasiruošti tam atvejui, jei skrendant per Atlantą tektų stipriai nukrypti nuo pagrindinės linijos. Tačiau šie papildomi maršrutai (bent tie, kurie išliko) nebuvo detalizuoti - S. Dariaus ranka juose nesurašyti kursai, atstumai.

Šiek tiek keista, kad S.Darius neparengė jokių atsarginių maršrutų piečiau pagrindinės linijos. Juk nukrypti nuo pagrindinės linijos vienoda tikimybė į abi puses. Svarstant galimus maršruto variantus nereikėtų atmesti ir to, kad „Lituanika" galėjo atskristi į Europą ir piečiau Airijos.

Europos maršruto ypatybė buvo ta, kad baigiamoji jo dalis turėjo vykti naktį. Pagal „Lituanikos" atskridimo laiką - linija Hanoveris-Hamburgas-Kylis maždaug turėjo būti saulėlydžio linija. Dar kurį laiką (apie pusvalandį) skrendant į rytus buvo sutemų prieblanda, o po to turėjo būti pasinerta į visišką tamsą.

Nakties tamsoje orientuotis pagal žemėlapį praktiškai neįmanoma: charakteringi žemėlapio bruožai - keliai, upės, ežerai, miškai, geležinkeliai - tampa neįžiūrimi. Matosi tik miestus žyminčios šviesų sankaupos. Tiksliai atpažinti kur koks miestas ar miestelis mažai galimybių. Tikėtina, kad atpažinti ir identifikuoti įmanoma nebent didžiuosius miestus: Berlyną, Hamburgą. Gal dar kelis stambesnius uostamiesčius: Kylį, Štetiną, Dancigą, Karaliaučių. Manau, kad tamsoje neblogas orientyras galėjo būti ir Kylio kanalas.

Gali kilti klausimas - o kaip tada lakūnai ketino rasti Kauną?

Pagal numatytą atskridimo laiką „Lituanika" Kauną turėjo pasiekti apie 1:30-1:40 (Grinvičo laiku), o saulėtekis Kaune liepos 17 d. Grinvičo laiku - 2:06. Taigi, jau būtų prasidėjusi ryto prieblanda, kurioje jau būtų galima vykdyti vizualią orientaciją pagal žemėlapį. 

Kalbant apie baigiamąją maršruto dalį Vokietijoje, tai S.Darius buvo numatęs skristi pietiniu Baltijos jūros pakraščiu. O Lietuvos Aeroklubo atstovai S.Dariui patarė laikytis „Derulufto" maršruto Berlynas - Dancigas - Karaliaučius - Kaunas. „Deruluftas" buvo vokiečių-rusų oro skrydžių bendrovė skraidžiusi maršrutais Berlynas - Dancigas - Karaliaučius - Kaunas - Smolenskas - Maskva bei Karaliaučius - Ryga - Talinas - Leningradas.

Tačiau S.Dariaus pasirinkimas, manyčiau, buvo geras: skrendant naktį jūros pakrantė patogi tuo, kad galima orientuotis pagal švyturius (galingus jūrinius švyturius!), kurie pakrantėje išdėstyti kas 20-30 km. Nors kranto linija nėra tiesi, bet bendrą maršruto kryptį galima išlaikyti. Žinoma, jei nekliudo blogas oras, kaip kad buvo 1933 metų liepos 17-osios naktį...

Tačiau Štargardas yra kaip tik „Derulufto" trasos linijoje. Ir tolesnė logiška seka būtų - Dancigas. Taigi vėl kyla klausimai. Ar S.Darius planingai iš anksto pasirinko „Derulufto" maršrutą? Ar tai privertė daryti meteorologinės oro sąlygos?

Jei atskrido iš Škotijos per Kylį, tai daryti kažkokį lankstą iki Štargardo nelogiška. Jei atskrido per žemyninę Europą (nuo Londono ar Amsterdamo) - galimi abu variantai, tiek pajūris, tiek Štargardas. Nors pastarasis, tokiu atveju parankesnis.

Vienu žodžiu, spėliojimai ir nieko tikro!

Paskutinę maršruto dalį buvo galima skristi ir trečiu būdu - vien tik pagal kompasą. Susiorientavus dar dienos šviesoje, nustatyti kursą tiksliai į Kauną ir skristi pasitikint kompasu. Taip, kaip ir per Atlantą. Ir švintant turėtų būti pasiekta Lietuva. Per Atlantą - daugiau kaip 3000 km, o šiuo atveju - per nakties tamsą - tik apie 1000 km. Todėl ir tikimybė nukrypti į šoną gerokai mažesnė. Tokiu metodu būtų buvę galima skristi ir virš debesų. Bet... tik ne per audrą.

Kalbant apie skridimą per žemyninę Europą, būtina atsižvelgti į dar vieną aplinkybę. Citata iš A.Gustaičio komisijos AKTO:

„Lakūnai savo skridime virš Europos niekur nebuvo pastebėti, kas lengvai galėjo įvykti, jeigu jiedu praskrido šiaurės Škotiją siauroje vie¬toje ir toliau skrido vėl virš jūros, pasiekdami krantą jau temstant, tuo tarpu, kai skrendant per Londoną jiems būtų tekę skristi per Airiją, visą pietų Angliją, Olandiją ir Vokietiją. Olandijos sieną jie pasiektų dar dienos šviesoje, ir sunku prileisti, kad jiedu nebūtų buvę niekur pastebėti". 

Kaip galėjo „Lituanika" nepastebėta nuskristi didelį atstumą per tankiai gyvenamas Europos šalis, dar dienos šviesoje?

Pastebėta ar nepastebėta?

Galimi tokie variantai:
1. „Lituanika" buvo pastebėta, bet neatpažinta ir neidentifikuota. 1933 metais lėktuvas nebuvo ypatinga retenybė, jų jau ne mažai skraidė visokiausiais maršrutais. Taigi, jei kas ir pastebėjo praskrendančią „Lituaniką", galėjo lėktuvą tik palydėti akimis ir visai nesusidomėti kas čia ir kur skrenda. Dar jeigu „Lituanika" skrido aukštai (pvz. 1500 m aukštyje), tai gana sunku įžiūrėti koks tai lėktuvas.

2. „Lituanika" skrido virš debesų, gal tik retkarčiais išnirdama iš debesų properšų. Šiuo atveju pastebėjimo tikimybė minimali. Kita vertus, skrendant per Šiaurės jūrą irgi galima sakyti, jog „sunku prileisti, kad nebūtų buvę niekur pastebėti", nes laivyba Šiaurės jūroje intensyvi. O lėktuvų skraidymas virš jūros 1933 metais tikrai nebuvo įprastas ir intensyvus. Todėl iš laivo pamačius praskrendantį lėktuvą - tai jau įvykis. Ir pastebėjimo galimybė iš laivo daug didesnė nei kokiame nors mieste, kur visi užsiėmę savo rūpesčiais. Laive vairininkas budi nuolat, jis stebi horizontą. Tas budėjimas gana nuobodus, skrendantis lėktuvas tikrai atkreiptų dėmesį. Be to, jūrininkui po ranka stiprūs žiūronai, taigi daug didesnė galimybė lėktuvą identifikuoti, įžiūrėti jo numerius... Matyt, „Lituanikai" skrendant tiek per Šiaurės jūrą, tiek per žemyninę Europą buvo maždaug vienoda tikimybė būti pastebėtai ar nepastebėtai.

3. Audros frontas. Kad ir kaip būtų, „Lituanika" visgi pasiekė Vokietijos miestą Štargardą, virš kurio buvo užfiksuota (pagal motoro burzgesį). Iš garso nustatyta, kad ji nuskrido šiaurės rytų kryptimi, maždaug link Dancigo. Ir štai čia „Lituanikai" kelią pastojo audra. Audra ir blogas oras Šiaurės Rytų Vokietijoje minimi tiek A.Gustaičio vadovautos Aviacijos komisijos „Lituanikos" katastrofos priežastims tirti AKTE, tiek vokiečių tyrimo - Brandenburgo provincijos ir Berlyno oberprezidento PRANEŠIME. Buvus tokį audros frontą patvirtina ir meteorologinė reanalizė. Prof. Dr. Egidijus Rimkus:

„Šiaurės-pietų kryptimi nutįsęs šaltas atmosferos frontas su galingais kamuoliniais lietaus debesimis, lietus, žaibavimas naktiniame dangaus fone turėjo atšaldyti lakūnų ryžtą žūtbūt skristi tolyn į rytus".
 
Sutikę tokį frontą, S.Darius ir S.Girėnas suko pietų kryptimi, galbūt bandydami kaip nors pralįsti pro tą audros frontą. Nepavykus, pasuko grįžimo kursu, maždaug Berlyno kryptimi.

Dar reikėtų sugrįžti atgal ir paanalizuoti, iš kur į tą Štargardą „Lituanika" galėjo atskristi?

Jei tiesiai iš Kylio (kursas 110°), tai ties Štargardu, kad pataikyti į Dancigą, reikėtų pasukti kursu 60°. Taigi padaryti 50 laipsnių posūkį į kairę. Viskas lyg ir gražu. Bet...

Kaip lakūnai nakties tamsoje galėjo atpažinti, kad po jais būtent Štargardas? Kad po sparnais kažkokio miesto žiburiai - aišku. Bet kaip 100% būti tikriems, koks tai miestas?

Kaip anksčiau yra minėta, nakties tamsoje vizuali orientacija pagal žemėlapį neįmanoma. 1933 metų Štargarde gyveno 35000 gyventojų (įdomu, kiek jų turėjo elektrą, kiek švietėsi žibalinėmis lempomis?). Taigi jo žiburiai negalėjo būti labai intensyvūs ir išskirtiniai. Tokių miestų Vokietijoje buvo nemažai ir „Lituanikos" lakūnai negalėjo būti užtikrinti, kad tai tikrai Štargardas.

Jei taip, tai skrydis iš Kylio nakties tamsoje tiesiai link Štargardo yra neracionalus, gresiantis paklydimu, tiesiog neįtikėtinas! 

Racionaliai turėjo būti skrendama link Berlyno. Surasti milijoninį miestą, sostinę - nebūtų problemų netgi naktį. O nuo Berlyno jau galima užtikrintai pasirinkti kryptį.

Jei buvo per Europą atskrista nuo Olandijos, tai taipogi geriausias orientyras būtų Berlynas. Arba dar anksčiau, dar šviesoje nusistatyti kryptį (Dancigo link) kur nors nuo Hanoverio. O pakeliui - Štargardas.

Išvados

1. Didžiausia tikimybė, kad į Europą „Lituanika" atskrido per Airiją.

2. Neatmestina, kad galėjo atskristi ir per Škotiją bei Šiaurės jūrą.

3. Tikimybė, kad atskrido kažkur piečiau Airijos - labai maža.

4. Tikėtina, kad "Lituanica" Štargardą pralėkė skrisdama nuo Berlyno.

 

PABAIGA

 

TAČIAU PRIEŠ DEDANT TAŠKĄ - KITO ŽANRO EPILOGAS 

 

 

 [www.birdlife.lt, S. Karaliaus piešinys: Sidabrinis kiras]

Pavadinau šias savo mintis KIRO VIZIJA. Kodėl kiro? Nes norėjau pažvelgti į „Lituanikos" skrydį lyg iš šalies, tarsi iš paukščio skrydžio. Aišku, tokiam tikram stebėjimui reikėtų kelių paukščių - vanago, sakalo ar erelio (sausumoje), žuvėdros ar albatroso (jūroje). Na, bet lai KIRAS apjungia ir vandenį, ir žemę.

Tad dabar imkim ir pasvajokime: leiskime sau laisviau pasamprotauti, kaip galėjo skristi „Lituanika".  

 

KIRO VIZIJA 

Niujorko Floyd Bennett aerodromas. 1933 metų liepos 15 dienos ankstyvas rytas. „Lituanika" įsibėgėja kilimo taku. Po 45 sekundžių, prariedėjusi apie 1150 m, atplyšta nuo betono dangos ir pamažu kyla. Kilimas aukštyn nespartus - maždaug po jardą (3 pėdos) per sekundę. Į numatytą skrydžio aukštį - 1800 m (6000 pėdų) kopia apie 2000 s - daugiau kaip pusvalandį. 
 
Steponas Darius valdo lėktuvą, Stasys Girėnas imasi darbuotis su benzino skardinėmis. Po vieną nusikelia nuo bako, prijungia rankinį siurblį, benziną išpumpuoja į pradėjusius tuštėti didžiuosius bakus, tuščią skardinę išmeta per langą. Ir taip maždaug kas 15 minučių 27 kartus, kol tų skardinių nelieka. 

Už nugaros lieka Bostonas, prasideda Meino įlanka. Skrendama virš jūros, krantas netoliese. Grand Manan sala, Amhersto sąsmauka, Princo Edvardo sala. Priekyje laukia ilgesnė atkarpa virš jūros - Šv. Lauryno įlanka. Iki Niufaundlando daugiau kaip 200 mylių (320 km). Niufaundlendas. Kurioje vietoje pasiekta sala? Aha, nuo maršruto linijos nukrypta apie 12 mylių (20 km) į kairę. Vadinasi kompasas ne idealiai tikslus. O kaip bus per Atlanto platybes? Tokia paklaida gali duoti daugiau kaip 200 km į šoną!
 
Skrendant per Niufaundlandą priekyje pastebi miestelį. S.Darius skubiai parašo raštelį ir įdėjęs į specialų maišelį išmeta. "Wire collect Associated News New York airplane Lituanica NR 688E all well regards. Signed Stephen Darius Stanley Girenas GCT 1910 July 15th 1933." Tai buvo paskutinė „Lituanikos" lakūnų žinia pasauliui. Ji iš Grand Fallso atskriejo gerokai pavėlavusi...
 
19:57 pagal Grinvičą, Niufaundlendas baigiasi. Priekyje 1900 mylių (daugiau kaip 3000 km) Atlanto vandenyno. Kaip seksis? 

23:30. Saulė palenda po horizontu. Dar po pusvalandžio baigiasi sutemos ir „Lituanika" panyra į nakties tamsą. Dangus giedras, pilna žvaigždžių.
 
Aukštai vos ne zenite spindi Gulbės žvaigždynas ir jo ryškiausia žvaigždė Denebas. Darius ima sekstantą ir matuoja žvaigždės aukštį virš horizonto. Altitudė apie 63°. Bet dangų ima traukti debesys ir tai trukdo tikslesniems matavimams ir skaičiavimams.
 
Debesys tirštėja. Apie pusę trijų prasideda lietus. Gerai, kad nelabai smarkus. Po kiek laiko pradeda švisti. Lietus nesiliauna. Galop lietus aprimsta. Per lietų teko skristi apie šešetą valandų.
 
Pagaliau žemė. Valio! Vandenynas nugalėtas! 26 valandos nuo išskridimo.
 
Nors nuovargis slegia, bet nuotaika pakili. Skrendama virš Airijos laukų. Ir staiga - netikėtumas. Kaip laikrodis dirbęs „Lituanikos" variklis staiga nutilo. Kas atsitiko? Benzino manometras rodo nulį. Aha, baigėsi benzinas didžiuosiuose liemens bakuose. Darius staigiai perjungia čiaupą ir paleidžia benziną iš sparninių bakų. Motoras suūžia ir vėl dirba.
 
Reikia pakilti tiek, kiek buvo nužemėta per tas keliolika sekundžių nedirbant motorui. Duoda pilną „gazą". Variklis springsta. O kas gi dabar? Pamažinus „gazą" variklis dirba gerai ir tolygiai. Padidinus pilnai - vėl „čiaudi", dirba trūkčiodamas. Tikriausiai, išnaudojus benziną iš bakų iki dugno, išsisiurbė ir nešvarumai, kurie dalinai užnešė benzino filtrą. Per filtrą negali praeiti maksimalus benzino kiekis, karbiuratoriaus plūdės kamera tada ištuštėja ir variklis pradeda „kosėti". Priežastis kaip ir aiški, ir aiškus sprendimas, ką daryti. Reikia skristi pamažintais variklio sūkiais. Ir tikėtis, kad ateityje filtras dar stipriau neužsineš.
 
Pralėkta Anglija, kampas Šiaurės jūros, Olandija. O kaip ir kur skristi toliau? Dilema, kurį variantą pasirinkti.
 
Ar skristi pietiniu Baltijos jūros pakraščiu, kaip buvo numatyta iš anksto. Ar „Derulufto" maršrutu per Dancigą. S.Darius dar kartą peržiūri Niujorko aerodromo meteorologo dr. Kimbalo žemėlapį. Ciklonas, buvęs virš Škotijos, dabar jau tikriausiai pasiekė Skandinaviją, bet pietinis jo kraštas gali siekti ir Baltijos jūros pakraštį. Skristi ten - rizikinga. Ir Darius apsisprendžia laikytis Berlyno - Dancigo krypties.
 
Taigi, kursas į Hanoverį, o po to Berlynas. Už Hanoverio temsta. Priekyje matosi didžiulio miesto šviesų jūra. Berlynas! Nuo čia kursas 60° į šiaurės rytus. Po keturių valandų turėtų būti Kaunas.
 
Bet kodėl debesys žemėja? Tenka mažinti skridimo aukštį. Apačioje kažkoks miestelis su šiek tiek žiburiukų. S.Darius ir S.Girėnas negali žinoti, kad tai Štargardas...
 
Alternatyva
 
Atlantas. „Lituanikos" lakūnai nenujaučia, kad dėl kompaso netikslumo krypsta šiek tiek šiaurėn. 
 
Jau turėtų būti Europa. Pagaliau kažkokios salos, įlankos, fiordai, kalnai. Aišku - Škotija. Nieko baisaus, toks variantas irgi buvo planuotas. Dabar reikės sukti per Šiaurės jūrą, Kylio link. Ir čia nutinka jau aprašyta istorija su benzinu. Per Šiaurės jūrą Kylio kryptimi iki kito kranto - apie 800 km, daugiau kaip 4 valandos skridimo.
 
Velniška rizika su pasikimšusiu benzino filtru. Bet kitos išeities nėra. Pirmyn. 
 
esibaigiant Šiaurės jūrai blogėja oras, tankėja ir žemėja debesys, prasideda dulksna, vėliau ir lietus. Horizontalus matomumas minimalus. Pagaliau ir Kylis, bet jau temsta. Sukti link Baltijos pajūrio ir skristi jūros pakrante, kaip buvo planuota - rizikinga. S.Darius priima sprendimą skristi Berlyno kryptimi, o nuo Berlyno sukti Dancigo link. Štargardas. 

Kita alternatyva
 
Atlantas, prasideda lietaus zona. Norėdami išvengti lietaus S.Darius ir S.Girėnas pasitarę nutaria pasukti šiauriau, Škotijos link. Tokį maršrutą buvo planavę, nors nebuvo paskaičiavę kursų. Gal išeis ir „mintinai"...
 
Taigi skrenda. 
 
Škotija, benzino bėdos, Šiaurės jūra, Kylis.
 
Berlynas, Štargardas.
 
Trečia alternatyva
 
Atlantas. „Lituanikos" lakūnai nenujaučia, kad dėl kompaso netikslumo nuo maršruto krypsta į pietus.
 
Sutemsta. Įskrenda į lietų. Nėra kur dingti - reikia skristi. Pagaliau švinta. Dar po poros valandų baigiasi lietus.
 
Kažkodėl ilgokai vyksta skridimas virš vandens. Pagal paskaičiavimus jau turėtų būti pasiekta Europa. Pagaliau matosi žemė. Kokia čia vietovė? Neaišku. Gana siauras pusiasalis ir vėl matosi jūra. Kažkoks uostas. S.Darius apžvelgia žemėlapius: Airijos, Škotijos. Niekas nesutampa. Galiausiai žiūri į Anglijos žemėlapį ir „eureka!" - tai Plimutas. Pietų Anglija!
 
Per daug nukrypta į pietus. Bet čia bėdos dar nesibaigia. Dar nuotykiai su benzinu. Viskam išaiškėjus, įtampa atslūgsta. 

Teks skristi pietine Anglijos pakrante, po to per Lamanšą, paskui Belgijos vakarine pakrante, toliau link Hanoverio ir Berlyno. Štargardas. 
 
Ketvirta alternatyva 
 
Atlantas. „Lituanikos" lakūnai nenujaučia, kad dėl kompaso netikslumo nuo maršruto gerokai krypsta į pietus. 
 
Praskrenda nakties tamsą, lietų. Skrendama 28 valandas. Staiga baigiasi benzinas iš didžiųjų bakų. Variklio trūkčiojimai. O Airijos nematyti, nors jau senokai turėjo būti. Kur? Kritinė situacija. 

Pagaliau priekyje - žemė! Pusė tikslo pasiekta. Bet kokioje vietovėje „Lituanika" atsidūrė?
 
Darius studijuoja Airijos, Škotijos žemėlapius. Pereina prie Anglijos. Jokio panašumo. Matosi geležinkelis, kažkoks miestelis.
 
Ir tada S.Darius panaudoja seną Lietuvos Karo aviacijos lakūnų „orientuotės atstatymo" metodą. Nusileidžia žemiau ir didelėje iškaboje skaito geležinkelio stoties pavadinimą. Miestelio pavadinimas nieko nesako, jis ne angliškas. Bet labai panašus į vietovardžius, kuriuos S.Darius prisimena, kai prieš 25 metus kariavo prieš Vokietiją. Prancūzija! O-lia-lia! 
 
Žiauriai nukrypta į pietus. Ką gi, teks skristi iki Belgijos, o paskui taikytis į Berlyną...
 

 

Po Štargardo

„Lituanika" Štargardą pasiekė liepos 16 d. 23 valandą Vokietijos laiku (pagal Grinvičą 22 val.). Toliau buvo skrendama į šiaurės rytus.

Bet debesys spaudė vis žemyn ir žemyn - aukštis ne daugiau kaip 200 metrų. Priekyje matosi žaibai, amalas. Prasideda lietus ir stiprus blaškymas. Audra!

Šiaurės pusėje audra atrodo intensyvesnė (pagal žaibavimą). „Lituanika" pasuka į pietus - gal audra nėra labai plati ir pavyks apeiti. Gal atsiras kur properša pralįsti pro audrą. Deja...

Audra atrodo frontalinė ir ji tikriausiai tęsiasi šimtus kilometrų. Pralįsti nėra jokių galimybių.

„Lituanika" gręžiasi atgaliniu kursu - 245°. Tokia kryptimi pataikys į Berlyną. Bet pakeliui galima paieškoti vietos nutūpti.

Apačioje - kažkokios šviesos, kažkoks miestelis. S.Darius ir S.Girėnas negali žinoti, kad tai Berlinchenas. Kaip įžiūrėti ar apačioje yra aikštelė tinkama lėktuvui nutūpti? Bando pasišviesti bengališka signaline ugnimi („rakieta"). Uždega ją ir laikydami rankoje iškiša pro langą. Šviesa, nors ir raudona, bet stipri ir pirmiausia gerokai apakina lakūnus. Bando prisidengti nuo tiesioginės šviesos, bet ugnis ryškiai apšviečia lėktuvo liemenį ir sparno apačią ir atsispindėjusi šviesa vis tiek akina. Žemėje nieko neina įžiūrėti. Kažkas suraudonuoja (namų stogai), kitur - juoduma (žalios pievos, miškai).

Apsukusi porą ratų virš miestelio „Lituanika" skrenda ankstesniu kursu (245°). Lakūnų akys beveik nieko nemato - vyzdžiai išsiplėtę, tinklainėje raibuliuoja skotomos. Prireikia bent 10 minučių, kol akys adaptuojasi ir vėl gali normaliai matyti.

Dabar S.Darius ima pasišvietimui rankinį prožektorių. Šviesos šaltinis, aišku, tam reikalui labai menkas, bet gal ką nors eis įžiūrėti. Kaip skęstantysis griebiasi net šiaudo, taip ir čia lakūnai naudojasi tuo ką turi. Gal būt pavyks...

Žemėje matosi šviesesnė dėmė. Gal tai bebaigiančių nunokti kviečių laukas? Gal į jį eis nusileisti? „Lituanika" pradeda paskutinį savo posūkį...

Königsbergas

Tai ne tas Königsbergas, kurį mes vadiname Karaliaučiumi ar Kaliningradu. Tai - 80 km į šiaurės rytus nuo Berlyno buvęs Vokietijos miestelis Königsberg in der Neumark. Dabar tai Chojna Lenkijoje.

Vokiečių tyrimo PRANEŠIME rašoma: „...nuo 23 val. 45 min. iki 0.15 val. lėktuvas buvo girdėtas ir matytas tarp Königsberg N/M. ir Berlinchen".

Taigi pagal vokiečius „Lituanika" 23:45 (Grinvičo laiku 22:45) buvo girdėta ir galbūt matyta virš minėto Königsbergo. Šis faktas sugriauna anksčiau išdėstytos vizijos pabaigą!

Juk išeitų, kad iš Štargardo „Lituanika" po 45 minučių atsidūrė virš Königsbergo, t.y. 60 km į pietryčius nuo Štargardo. O dar po 30 minučių - virš Berlincheno. Peršasi išvada, kad lakūnai visiškai paklydo ir blaškėsi bet kur.

Tokiu būdu manytina, kad vokiečiai teisūs, savo PRANEŠIME teigdami, kad: „lakūnai buvo visiškai pametę orientavimąsi".

(Beje, įdomi detalė. Vokiečių PRANEŠIME Štargardas, kaip „Lituanikos" praskristas punktas, neminimas. O A.Gustaičio vadovautos komisijos AKTE tyliai ignoruojamas Königsbergas.)

Tačiau net tokius „Lituanikos" atliktus zigzagus galima paaiškinti racionaliai:
1. Praskridusi Štargardą, „Lituanika" dar paskrenda į šiaurės rytus apie 30 km ir atsimuša į audros frontą.
2. Apsigrįžusi skrenda atgal Berlyno link apie 90-100 km ir pasiekia minėtą Königsbergą, kur galėjo būti pastebėti.
3. Prie Königsbergo oras vėl geresnis. Lakūnus ima kamuoti sąžinės priekaištai, gal ne viską padarėme, kad prasimuštume link Lietuvos.
4. Nutaria bandyti dar kartą, stengdamiesi apeiti audrą labiau per pietų pusę. Nors tokiu atveju gali kliudyti Lenkijos teritoriją, kurios buvo numatę vengti, bet kas gi čia juos pamatys nakties tamsoje.
5. „Lituanika" pasuka beveik į rytus, kursu 80°.
6. Paskridus minėta kryptimi apie 70 km vėl atsiremia į audros frontą.
7. Dar kartą įsitikinę, kad prasiveržti neįmanoma, apsisuka link Berlyno (kursas 245°). Pakeliui Berlinchenas ir vėliau Zoldino miškas.

Vaizdas žemėlapyje:

KIRO VIZIJA, suprantama, yra pramanas.

Bet šis labai asmeniškas Kiro pramanas grįstas žinomais faktais, skaičiavimais, aviacine logika, racionalia nuovoka.

Žinoma, dar yra, bent gali būti, ir kitokių variacijų.

Tačiau Kirui sunku spręsti, kurios iš jų visgi yra arčiausiai tiesos...