Blogas

F. VAITKAUS FENOMENAS: svaigi legenda, sprangi realpolitik (I dalis)

2015-12-01

"Verslo klasės" vyr. redaktoriui Aurelijui Katkevičiui maloniai sutikus, skelbiame žurnale spalį-lapkritį spausdintą straipsnį (skaitmenines versijas rasite čia ir čia).   

Straipsnis yra skirtas plačiai auditorijai. Tekstas - pasakojamojo, populiaraus stiliaus. Įdomiausias jis bus tiems, kurie žino mažiausiai.

BET plačiai apsiskaitę istorijos žinovai irgi nenuobodžiaus: ras pyrage "razinkų", visiškai naujų dalykų.

Straipsnio tikslas - pavaizduoti "Lituanicos" ir "Lituanicos II" skrydžius bei herojus taip, kaip radome užfiksuotus istorijos šaltiniuose. Remiamės dviem pagrindiniais šaltiniais: 2013 m. JAV nacionaliniame archyve aptiktomis specialiomis JAV Valstybės departamento bylomis Darius & Girch ir Waitkus, Felix (ir be to dar, aišku, krūva kitos medžiagos).

Šie išslaptinti dokumentai leidžia ištrūkti iš tradicinės "apžvalgos aikštelės" ir į praeitį pažiūrėti tarytum iš kitos pozicijos.

Pagaliau galima įveikti varžančius prietarus: atseit, "Lituanicos" didvyriai žuvo, o "Lituanicos II" drąsuolis juk nežuvo, žuvę tapo kone tautos šventaisiais, o išgyvenęs buvo tarsi išmestas už atminimo borto (kodėl, kodėl, kodėl??? Neaišku, ša!), tad nevalia, šiukštu juos lyginti, ir nors labai knieti, geriau tuos įtartinus klausimus nuryti ir oriai patylėti. Ša, ššša!

Na, kiek gi galima, ar būtina šitaip kentėti?

Mes laikomės nuostatos, kad lyginti S. Dariaus, S. Girėno ir F. Vaitkaus iš principo neįmanoma - tai buvo skirtingos asmenybės. Taip pat "Lituanica" ir "Lituanica II" buvo unikalūs, nepakartojami istoriniai įvykiai. Ir būtent kaip tokius juos būtina analizuoti. Šitaip apsibrėžus tyrimo lauką, įvairių aspektų lyginamoji analizė anaiptol netrukdo gerbti IR pažinti praeitį. 

Taigi tebūna tai žingsnelis priekin.

Perlipkim per dar vieną mitą ir ženkim tolyn, nebesigręžiodami į sentimentalų "Užmirštojo didvyrio" vaizdinį.

Beje, prieš sentimentus mes nesame kategoriškai nusiteikę, bet manome, kad jei jie bukina protus ir širdis - tai jau nebegerai.

Jei S. Darius ir S. Girėnas daugelio tautiečių atmintyje susipynęs į Dariumi Girėnu pramintą dvigalvį keturkojį, ir jei F. Vaitkus primena tirštoj migloj smigsantį ežiuką rūke, tai tokiam bukagalviškumui yra aiškios priežastys. Jas dera aiškiai įvardyti. Tad užuot be galo virkavę ("kodėl, kodėl, ša, vai kodėl???"), sėskim ir pasiaiškinkim - praeities herojų bei savo pačių labui.

Įdėmiai perskaičius abi straipsnio dalis, miglos turėtų sumažėti. Tikslas bus pasiektas, jei vietoj "Užmiršto didvyrio" vizijos ims ryškėti konkretaus žmogaus portretas.

---

 

FELIKSO VAITKAUS FENOMENAS: SVAIGI LEGENDA, SPRANGI REALPOLITIK 

Nauji štrichai „Lituanicos II" istorijai ir herojaus portretui

Gražina Sviderskytė
„Verslo klasė", 2015 m. spalis.

Sakoma, kad bet kokiose varžybose tikrai svarbi tik viena, pirmoji vieta. Tas pats esą su praeities herojais: ant pakylos rikiuojasi pirmeiviai, o kiti nyksta iš akiračio, dingsta užmarštin. Įprasta manyti, kad taip paprastai 1933-aisiais Steponas Darius, Stasys Girėnas ir jų „Lituanica" tapo garsenybėmis, o 1935-aisiais panašiai pasižymėjęs Feliksas Vaitkus ir „Lituanica II" liko tūnoti šešėlyje. Tradiciškai F. Vaitkus minimas Užmirštu didvyriu, jo „Lituanicą II" ir „Lituanicą" vengiama lyginti, nes esą tai - opus ir jautrus klausimas. Tačiau nauji atradimai leidžia į Feliksą Vaitkų ir „Lituanicą II" žvilgtelėti šiek tiek kitaip, be išankstinės nuostatos - kaip į istorinį įvykį, kuris nėra nei įprastas, nei paprastas, nei pirmas, nei antras, tiesiog vienintelis.

Jungtinių Amerikos Valstijų nacionaliniame archyve pavyko aptikti JAV Valstybės departamento specialią bylą Waitkus, Felix. Joje užfiksuota nematomoji istorijos pusė: „Lituanicos II" transatlantinio skrydžio įteisinimo eiga, JAV institucijų sąveika, diplomatų vykdyta stebėsena užsienyje ir pranešimai apie lakūno viešnagę Lietuvoje. Šie dokumentai svarbūs, nes juose užfiksuota, kaip kaupta ir filtruota oficiali informacija apie „Lituanicą II": pirminiai duomenys, kurie retai viešinami, ir griežtai konfidenciali informacija, kuri įvykio metu niekada neviešinama, nebent nutekinama (F. Vaitkaus atveju ji išliko slapta). Reikšminga, nors nebūtinai malonu, dar ir tai, kad dokumentų autoriai yra amerikiečių valdininkai, diplomatai, kuriems „Lituanica" ir ypač „Lituanica II" asmeniškai nerūpėjo. Kitaip nei dauguma lietuvių, jie galėjo nešališkai - kuo objektyviau arba subtiliau po grifu „Konfidencialiai" - fiksuoti bei vertinti įvykius.

F. Vaitkus lėktuvu „Lituanica II" iš Niujorko į Ballinrobe miestelį vakarų Airijoje nuskrido 1933 metų rugsėjo 21-22 dienomis. Spalio 2 - lapkričio 7 dienomis jis pirmą ir paskutinį kartą lankėsi Lietuvoje. Tuomet aštrialiežuviai Lietuvos žurnalistai rašė, kad visuose kiemuose net žąsys gagena jo pavardę. Tautiečiai jį garbstė taip įsijautę, kad santūrusis F. Vaitkus su amerikiete žmona nekantravo išvykti, o JAV pasiuntinys Kaune slapčia nerimavo, kad Vaitkai nepristigtų takto, ir vajus baigtųsi geruoju. Tačiau praėjus 80 metų, nūnai viskas kitaip: dabar lietuviams tenka priminti, kas tas F. Vaitkus, kuo jis ypatingas. Emocijos atslūgę, o konfidencialūs duomenys (beje, ne tik iš JAV, bet ir iš Lietuvos, iš LSSR KGB ir komunistų partijos archyvų) išslaptinti ir atsidūrę mums po ranka. Tad pats laikas pūstelėti dulkes nuo „Lituanicos II" ir galbūt vėl įsitikinti, kad istorija - dažniausiai sudėtingesnė ir įdomesnė už legendą.

 

Waitkus, Felix: byla Nr. 811.79660M

JAV Valstybės departamento specialioji byla pavadinta lakūno amerikietišku asmenvardžiu (lietuvių emigrantų sūnus, JAV pilietis, JAV oro pajėgų karininkas visuose dokumentuose įvardijamas kaip Felix Waitkus) ir yra 50-ties lapų, vidutiniškos apimties. S. Dariui, S. Girėnui skirta panaši byla Darius & Girch yra bent dvigubai didesnė, o garsaus aviatoriaus Charles A. Lindbergh sūnaus pagrobimo byla Lindbergh Baby - triskart didesnė (pastarojoje - dokumentai apie tarptautinę Ch. A. Lindbergh Jaunesniojo paiešką, kuri buvo bergždžia: po kelių mėnesių kūdikis rastas nužudytas netoli namų). Pastarieji detektyviniai atvejai - sukrečianti 20 mėnesių tesulaukusio vaiko žūtis 1932-aisiais ir S. Dariaus, S. Girėno katastrofa Vokietijoje 1933-aisiais - buvo išskirtiniai, susiję su tyrimais, plačiais informacijos mainais. Palyginti su jais, byla apie F. Vaitkaus skrydį 1935-aisiais - paprasta, trumpa ir aiški lyg gero buhalterio ataskaita: jokių spragų, mįslių, prie nieko neprikibsi. Bet kaip tik tuo ši byla ypatinga, nes leidžia objektyviau vertinti „Lituanicą II" ir nuskaidrinti paralelę (ar priešstatą) su garsia pirmtake, „Lituanica".

Kažkam toks gretinimas išties gali atrodyti „opus ir jautrus". Kas vengia diskomforto, tam patogiau lakūnus paversti universaliais herojais ir įkurdinti legendoje, mite, tik nominaliai sieti su dokumentine tikrove ir atitraukti nuo tokių realiai viešus procesus formuojančių veiksnių kaip teisė ir politika. Tačiau kiek toks santykis su praeities herojais yra korektiškas, racionalus, ir ar jis labiau padeda, ar trukdo suprasti istorinius įvykius?

Iš lakūnų biografijų akivaizdu, kad „Lituanicos" ir „Lituanicos II" pilotai gal turėjo panašios drąsos, energijos, techninių įgūdžių, tačiau viskuo kitu skyrėsi iš esmės ir netilpo į vienodus lakūno-didvyrio rėmelius. Vašingtone tyrinėtos bylos Darius & Girch ir Waitkus, Felix patvirtina, kad skyrėsi ir jų žygiai: „Lituanica" praktiškai buvo vieno žmogaus kūrinys - netobulas, užtat nepakartojamas, unikalus; „Lituanica II" - grupės asmenų meistriškai sustyguotas ir beveik sklandžiai įgyvendintas projektas. Dokumentuose įvykiai aprašomi be mums įprasto patoso ir sentimentų, tačiau išlaikant deramą atidą ir pagarbą. Tad pamėginsime į juos susitelkti.

Byla Darius & Girch atskleidžia tokį paveikslą: 1933 metų kovą-liepą su JAV Prekybos departamento Aeronautikos biuru (dabartinės Federalinės aviacijos administracijos pirmtaku) dėl „Lituanicos" transatlantinio skrydžio įteisinimo laiškais susirašinėja, telegramomis bei telefonu kontaktuoja tik pats S. Darius. JAV pareigūnai patvirtina S. Dariaus, S. Girėno bei jų lėktuvo tinkamumą skrydžiui ir vykdydami oro teisės nuostatas kreipiasi į Valstybės departamentą. Šis prašo JAV diplomatinių atstovybių užsienyje gauti „Lituanicos" planuojamame maršrute minimų valstybių leidimus skristi per jų oro erdvę. Šiai procedūrai net neįpusėjus, S. Darius su S. Girėnu netikėtai išskrenda - bent dviem savaitėmis anksčiau nei sutarta, 1933 metų liepos 15-osios rytą. Jis pažeidžia valdininkų nurodymą „nepakilti jokiomis aplinkybėmis" ir užtraukia sau bei bendražygiui sankcijas, kurias Aeronautikos biuras nedelsdamas pradeda svarstyti. Kodėl S. Darius taip pasielgė? Nejau nebeatlaikė Amerikos lietuvių laikraščių spaudimo dėl atidėliojamo starto? Gal nerimavo dėl prasidedančių Lietuvių dienų Pasaulinėje parodoje Čikagoje, bijojo sulaukti dar aršesnių priekaištų? Tikėtina, kad S. Darių skubino ir iš vidaus kylantis spaudimas: jis nusprendė, kad padarė viską, ką galėjo, ir ryžosi veikti manydamas, kad to užteks. Tačiau jis klydo: skrydžio sėkmei šito neužteko. Nesankcionuotas startas iškart sumažino šansus. Lakūnai skrido va bank: suprato, kad jei įveikę Atlantą nepasieks Lietuvos ir nusileis bet kur kitur, vietoje šlovės neteks licencijų.

Kaip ši rizika paveikė skrydžio eigą (juolab žinant išankstinį S. Girėno nerimą bei spaudimą S. Dariui dėl teisinių reikalų)? Ar su ja sietinas žūtbūtinis „Lituanicos" blaškymasis Vokietijoje prieš pat katastrofą? Ar dėl to lakūnai iš paskutiniųjų delsė leistis, net kai suprato, kad Kauno nebepasieks? Kadangi bylą Darius & Girch irgi teko aptikti tik užpernai, ši versija dar tiriama. Tradiciškai priimta manyti, esą lakūnai nesuskubo saugiai nusileisti, nes juos karštai užvaldęs, pražūtin nuvedęs šventas įsipareigojimas Tėvynei.

Byloje Waitkus, Felix - kitoks paveikslas: 1934-ųjų rugpjūtį - 1935-ųjų rugsėjį „Lituanicos II" skrydžio įteisinimu rūpinasi ne pats F. Vaitkus, o Antrojo lietuvių transatlantinio skridimo sąjungos (ALTASS) sekretorius - anksčiau S. Dariui talkinęs, taigi svarbios organizacinės patirties turintis Čikagos laikraščio „Naujienos" žurnalistas, būsimas JAV žvalgybos karininkas ir ilgametis Centrinės žvalgybos valdybos darbuotojas Anthony S. Vaivada (1911-2001). ALTASS sekretorius pirmą informatyvų, teisiškai argumentuotą kreipimąsi Aeronautikos biurui Vašingtone pateikia 1934 metų rugpjūčio 15 dieną ir iškart prideda 75 dolerių čekį už spartesnį duomenų perdavimą telegrafo ryšiu. Kreipimosi metu „Lituanicos II" skrydis jau buvo atidėtas 1935-iesiems, taigi jis vertintinas kaip ankstyvas: iki faktinės starto dienos likę dar daugiau nei 13 mėnesių (palyginimui: S. Darius į pareigūnus kreipėsi likus 4 mėnesiams iki starto, o realiai su jais susirašinėjo vos porą mėnesių, nes padarė ilgoką pertrauką, be to, nesutiko sumokėti 100 dolerių už Valstybės departamento telegramas ir tenkinosi lėtu pašto ryšiu; laiškai į Europą ir atgal į JAV keliavo mažiausiai keturias savaites).

Matyt, A. S. Vaivada labai atsakingai įvertino S. Dariaus klaidas, nes šįkart visus formalumus tvarko preciziškai, nuo pradžių ligi galo. Vienas po kito per Valstybės departamentą į Aeronautikos biurą suplaukia Niufaundlando, Airijos, Didžiosios Britanijos ir Lietuvos leidimai „Lituanicai II" kirsti jų oro erdvę ir prireikus leistis jų teritorijoje (Kanados, Vokietijos, Danijos, atsarginiam variantui planuotos Norvegijos bei Švedijos leidimų JAV lakūnams šalių susitarimu nereikėjo). A. S. Vaivada kontaktą su Aeronautikos biuru ir Valstybės departamentu baigia 1935 metų rugsėjo 21-osios telegramomis iš Bruklino, Niujorko, pranešdamas trumpai ir tiksliai: „F. Vaitkus kyla šįryt penktą ryte" (gauta naktį, 3 val. 14 min.); „F. Vaitkus pakilo skrydžiui į Lietuvą be nusileidimo 5 val. 46 min. Rytų standartiniu laiku iš Floyd Bennet Field" (gauta ryte, 9 val.).

A. S. Vaivados komunikacija buvo pavydėtina, aukšta klasė. Tokios pagalbos stokoję, viskuo patys besirūpinę S. Darius ir S. Girėnas starto rytmetį filmuotoje kino kronikoje užfiksuoti įsitempę, mindžiukuojantys, apniukusiais veidais: ar nepričiups pareigūnai, ar pakils perkrautas lėktuvas, ir kas bus toliau? O F. Vaitkus, priešingai, išskrido tarsi asas: kupinas pasitikėjimo, atvirai šypsodamasis, be nutylėjimų atsisveikindamas su žmona, uošviais, reporteriais, išlydinčia minia. Panašiu pasitikėjimu išskrisdami spinduliuodavo garsiausi JAV aviatoriai - James Mattern, Wiley Post, Amelia Earhart, kurių rekordinius skrydžius organizavo, rėmė JAV aviacijos pramonės, verslo ir viešųjų ryšių elitas.

Nors F. Vaitkaus žygis po maždaug 22 valandų ir 15 minučių baigėsi avariniu nusileidimu ir „Lituanicos II" sudužimu Airijoje, galvijų ganykloje ties Ballinrobe miesteliu, A. S. Vaivados ir visos ALTASS pastangomis jo reputacija išliko puiki, o Lietuvoje jis tapo superžvaigžde.

Byloje Waitkus, Felix esantys JAV pasiuntinio Kaune C. Porter Kuykendall pranešimai apie F. Vaitkaus atvykimą ir prašmatnią, šiek tiek komišką jo viešnagę Lietuvoje patvirtina, kokios didžiulės reikšmės „Lituanicos II" sėkmei 1935-aisiais turėjo sklandus organizavimas, geresnis skrydžio finansavimas ir neginčijamai įtvirtintas teisinis statusas, kurio, deja, 1933-aisiais neturėjo „Lituanica".

 

Tikėjimas, aistra ir kitos „komplikacijos"

Kodėl lietuvių transatlantiniai žygiai klostėsi taip skirtingai? Tai paaiškėja iš priešistorės, apie kurią JAV Valstybės departamento bylos nutyli.

1993 metais laiške žinomam Kauno muziejininkui, aviacijos istorikui Algirdui Gamziukui A. S. Vaivada rašė dar prieš „Lituanicos" startą supratęs, kad S. Darius ir S. Girėnas buvę „labai komplikuoti asmenys", turėję „gilius tikybinius įsitikinimus" ir į savo žygį žvelgę ne vien mokslininkų, inžinierių, praktiškų specialistų, bet ir filosofų bei poetų akimis.

Su tokiu apibūdinimu sunku nesutikti: juk „Lituanicos" atveju ne precizika, o romantika pavergė žmonių širdis. Tik svarbu atminti, kad ir šis žygis buvo NE VIEN filosofija bei poezija. Dabar S. Darių ir S. Girėną viešai minint beveik kaskart cituojamas jų ugningas manifestas, vadinamas testamentu: „Lietuvių tauta iš savo sūnų laukia ir drąsesnių žygių..." 194 žodžių simbolinė „Lituanicos" skrydžio dedikacija Jaunajai Lietuvai padėjo telkti lietuvių išeiviją, vienyti visą tautą ir yra žinomesnė už bet kokį dokumentą, nors yra grožinio stiliaus ir, aišku, neturi teisinės galios.

Tačiau net toks idealistas kaip manifesto autorius, „Lituanicos" skrydžio sumanytojas S. Darius sprendė daugybę proziškų dilemų: idėjai įgyvendinti reikėjo dokumentų ir dolerių. Daug dokumentų, daug dolerių... Deja, S. Darius buvo gimęs tapti lyderiu, tautos didvyriu, legenda, bet kaip visi mirtingieji nebuvo tobulas ir ne itin prakuto labiau žemiškoje veikloje - administravime, diplomatijoje ir versle.

S. Darius pradėjo nuo nulio ir turėjo mažai laiko. 1932 metų vasarą už savo santaupas ir artimųjų skolintus pinigus jis kartu su S. Girėnu nusipirko lėktuvą „Bellanca" ir, gavęs Lietuvos generalinio konsulo Čikagoje Antano Kalvaičio pritarimą, inicijavo Lietuvių skridimo per Atlantą rėmėjų komitetą bei subūrė tokio pat pavadinimo Fondo globėjus. Iniciatyvą iškart pašiepė įtakingas Amerikos lietuvių laikraštis „Naujienos": „Kas čia per blefas?" Komitetui ir Fondui pavedęs rūpintis finansais (aukomis, pirkimais, apskaita, ataskaitomis), bemaž visa kita S. Darius darė pats: savo ryškia charizma telkė rėmėjus, intensyviai susirašinėjo, kalbėjo per radiją, savo „Forduku" apvažiavo didesnes lietuvių kolonijas, siūlė ir iš dalies organizavo renginius aukoms rinkti, rūpinosi lėktuvo perdarymu (serijinės gamybos orlaivius tekdavo modifikuoti, pritaikyti transatlantiniams skrydžiams), per Lietuvos pasiuntinį Vašingtone Bronių K. Balutį išplėtęs pažintis ištrūko į Floridą mokytis astronominės navigacijos (tuomet tai buvo naujovė; beje, Floridoje lakūnas sykiu gydėsi tuberkuliozės pažeistus plaučius), ruošė skrydžio maršrutą ir rūpinosi jo įteisinimu. Pažangiems navigacijos prietaisams įsigyti S. Darius kartu su S. Girėnu kaulijo gamintojų nuolaidų ir vis tiek stokojo pinigų. S. Darius kategoriškai atsisakė prašyti Lietuvos finansinės paramos, nes tikėjo organizuojąs tėvynei dosnų „Amerikos lietuvių gestą". Jį rėmė dešimtys tūkstančių šalininkų, bet dergė, sukčiavimu kaltino kelios Amerikos lietuvių laikraščių redakcijos, o ypač sekino paskirų įtakingų išeivių abuojumas, dėl kurio S. Darius grasėsi „išeiti viešon kovon". Galop jis susirėmė net su S. Girėnu: dienoraštyje pažymėjo, kad derinant dvišalę sutartį „būta karštesnių, kiek jausmingų išsireiškimų", jo advokatas Rudolph Vasalle laiške irgi minėjo aštrius lakūnų nesutarimus.

S. Dariaus biografija tarytum plačiai aprašyta, bet iki „Lituanicos" starto apnikę bėdos giliau neanalizuotos.

Archyviniai dokumentai sudaro slogų įspūdį, kad per pragariškai įtemptus pasiruošimo metus šis žmogus-orkestras galėjo pasikliauti tik savimi, besąlygiškai atsidavusiomis seserimis ir motina. Tad reiktų stebėtis, kaip jis pavilko tokį krūvį; o kad skubėjo, gal karščiavosi ir klydo - nieko keisto.

Už kilnią idėją jis sumokėjo baisią kainą: kartu su S. Girėnu žuvo, palikdamas artimiesiems garbės ir dar daugiau skausmo, nevilties. Po „Lituanicos" katastrofos 1933 metų liepos 17-ąją netrūko viešų atgailų ir priekaištų dėl nepasitikėjimo S. Dariumi, per menko jo palaikymo, per mažos pagalbos. Bet ką nors keisti buvo per vėlu.

 

Tęsinys - ČIA