Blogas

F. VAITKAUS FENOMENAS: svaigi legenda, sprangi realpolitik (II dalis)

2015-12-02

(II DALIS, pabaiga. I DALIS čia

 

---

Gražina Sviderskytė

„Verslo klasė", 2015 m. lapkritis

 

Po "Lituanicos" tragedijos praėjus keturiems mėnesiams, prasidėjo jau kita istorija.

1933 metų lapkritį tų pačių Čikagos „Naujienų" vyriausiasis redaktorius Pijus Grigaitis nutarė paremti lietuvių kilmės JAV lakūno Joseph R. James (Juozo Janušausko) iniciatyvą pakartoti bei sėkmingai užbaigti „Lituanicos" skrydį ir tam tikslui subūrė pelno nesiekiančią korporaciją ALTASS. Iki „Lituanicos II" starto dar buvo beveik dveji metai! ALTASS reklamuodama J.R. James žygį apdairiai telkė politinius oponentus ir planavo didesnį, lankstesnį, realesnį biudžetą. Kaip ir S. Darius, ALTASS rinko aukas rengdama lietuvių aviacijos šventes. Jose be kita ko akrobatinius skrydžius demonstravo jaunas JAV oro pajėgų atsargos leitenantas F. Vaitkus. Po pusmečio pelningos veiklos, 1934-ųjų kovą ALTASS nupirko kur kas geresnį už „Bellanca" lėktuvą „Lockheed Vega", dairėsi pažangesnės įrangos (pavyzdžiui, radijo kompaso - kryptį į radijo stotį rodančio imtuvo, apie kokį S. Darius su S. Girėnu galėjo tik svajoti), o pritrūkus lėšų nesididžiavo prašyti Lietuvos paramos (gavo kelis tūkstančius dolerių iš biudžetinės organizacijos, Lietuvos aeroklubo; toliau - LAK). ALTASS mokėjo J. R. James 100 dolerių per mėnesį (Lietuvoje ši suma, 600 litų, prilygo žemesnės klasės valdininko algai) ir dar primokėdavo, kad jis nepatirtų išlaidų dalyvaudamas reklaminiuose renginiuose.

1934 metų gegužę J. R. James ėmė spausti geresnio atlygio ir reikalauti paskutinio technikos klyksmo - roboto piloto asistento (angl. robot pilot assistant, gana primityvus autopiloto pirmtakas, su kuriuo JAV civiliai asai skraidė nuo 1933-iųjų), be kurio esą joks lakūnas negalįs tiksliai skristi dvi paras. ALTASS nesutiko, gražiuoju atsisveikino ir iškart tomis pačiomis sąlygomis pasamdė F. Vaitkų.

Naująjį herojų palaikė, jo skrydžiu rūpinosi ne tik A. S. Vaivada bei visa ALTASS, bet ir stiprus užnugaris - versli Brotz šeima, į kurią jis įsiliejo tuo pat metu, 1934-ųjų gegužę vesdamas Marthą Brotz. F. Vaitkaus uošvis ir laikinas darbdavys Anton J. Brotz Viskonsino valstijos Kohler miestelyje turėjo aviacijos bendrovę ir skraidymo mokyklą, garsėjo inžineriniais išradimais ir artimais ryšiais su Valteriu Kohleriu, kuris per rinkiminę kampaniją lėktuvu aplėkęs 42 apygardas tapo „skrajojančiu Viskonsino gubernatoriumi" (dabar A. J. Brotz yra pagerbtas Viskonsino aviatorių šlovės alėjoje kaip aviacijos pirmeivis, joje figūruoja ir V. Kohleris). Pagal atskirą sutartį su ALTASS F. Vaitkus su uošviu galutinai parengė „Lituanicą II" startui.

Lakūnas juokavo, esą klostėsi taip sklandžiai, jog jam pakakdavo užsukti į angarą pavalyti dulkių. Jis baigė skridimo kursus (mokėsi skristi „aklai", tai yra be vizualių orientyrų, vien pagal prietaisus) ir stropiai dalyvavo ALTASS lėšų rinkimo kampanijoje. Viešoji opinija jam buvo palankesnė, aplink zujo pataikūniški reporteriai. F. Vaitkus žvaigždės rolei tiko: išsilavinęs, išvaizdus, galantiškas, tik ryškios charizmos kaip S. Darius neturėjo, nesakė karštų kalbų, nekūrė ugningų tekstų. Savo tikslą jis paviešino be patetikos pareikšdamas: „Aš tikiu, kad „Lituanica II" sumažins tą didelį tarpą tarp mūsų amerikiečių ir artimųjų Lietuvoje, ir kad ji suartins abu tolimus krantus". Jis į lyderius nesiveržė, buvo komandos narys ir tiesiog vykdė sutartį. Jis veikė ne „komplikuotai" kaip S. Darius ir (iš dalies) S. Girėnas, užtat racionaliai, atsargiai. Ir tai pasiteisino.

 

„Ne dolerio mastu"

1935 metų rugsėjo 22 dieną F. Vaitkus po daugiau nei 22 valandų skrydžio dėl fizinio nuovargio ir kuro stygiaus priverstinai leidosi Airijos vakarinėje pakrantėje. Jis atsisakė rekordinio užmojo nenusileidus pasiekti Kauną ir neišpildė skrydį parėmusių žmonių pagrindinio lūkesčio, neužbaigė „Lituanicos" skrydžio. F. Vaitkus pasakojo, kad leidžiantis vėjo šuoras prie pat žemės kilstelėjo kairį sparną ir dėl to jis smigo į žemę; aviatoriai kalba, jog lėktuvas dešiniu sparnu smuktelėjo į suktuką, nes pervargęs pilotas leidosi per mažu greičiu ir buvo nepakankamai budrus.

Kad ir kaip būtų, lakūnas krimtosi sudaužęs lėktuvą, bet džiaugėsi išgyvenęs ir įvykdęs pagrindinę sutarties sąlygą: jis vienas perskrido Atlantą. Iki jo solo skrydžius per Atlantą sėkmingai atliko tik penki lakūnai (amerikiečių garsenybės Charles A. Lindbergh 1927, Amelia Earhart 1932, James Mattern ir Wiley Post 1933, be to, dar škotas James A. Mollison, 1932 perskridęs priešinga kryptimi, iš rytų į vakarus). 1935-aisiais jis vienintelis sėkmingai perskrido vandenyną, nes tą vasarą vyravo audringi orai, o rudeniop net geresniu oru retas ryždavosi kilti. Taigi jo skrydis ir avarija nebuvo nei visiškas triumfas, nei fiasko.

F. Vaitkus nėmaž nepanikavo: pagal sutartį su ALTASS perskridęs Atlantą, bet Kauno nepasiekęs lakūnas turėjo sumokėti apie 3000 dolerių (20 000 litų) rėmėjui LAK ir kaip atlygį nuosavybėn gauti „Lituanicą II", kuri parengta skrydžiui, su įranga kainavo per 30 000 dolerių (kiek mažiau nei 200 000 litų). ALTASS apmokėjo jo žmonos atvykimą laivu į Europą, po to abiejų sutuoktinių grįžimą laivu į JAV ir organizavo jų sutiktuves bei pagerbimą Čikagoje. Tuo abipusiai įsipareigojimai buvo baigti.

Ir taip paprastai viskas būtų pasibaigę. Tačiau kai F. Vaitkus po avarijos nusigavo iš Balinrobe į Kauną, atsidūrė tarsi stebuklų veikimo zonoje, kur ištiko force majeure ir sutartis su ALTASS dalinai neteko galios.

Kelionė į Lietuvą užtruko net dešimt dienų. Iš pradžių lakūnas veržėsi skristi pats, bet nerado tinkamo lėktuvo. Tada lietuviai pasišovė jam atsiųsti karo lėktuvą bent iki Karaliaučiaus, bet vokiečiai neleido skristi į savo erdvę (tai jau buvo tarsi tradicija: po reichui žalingų gandų dėl „Lituanicos" pašovimo 1933-aisiais ir dvišalių santykių paaštrėjimo 1934-aisiais, vokiečiai neįsileido aplink Europą skridusios Lietuvos Karo aviacijos eskadrilės). Taigi F. Vaitkus iš Londono eiliniu avialinijų reisu nuskrido į Berlyną, iš ten traukiniu pasiekė Klaipėdą ir Karo aviacijos lėktuvu buvo parskraidintas į Kauną.

O tada - tai bent siurprizas! - net 37 dienas jo garbei vyko iškilmės, puotos, priėmimai ir apdovanojimai. F. Vaitkų tautiečiai sutiko su tokiu besaikiu vaišingumu, kad jei jis dar būtų užtrukęs, liktų nusistekenę.

LAK rūpinosi, kad sutiktuvės būtų efektingos. Oficiozas „Lietuvos aidas" išvakarėse paragino sveikinti „tolimą ir brangų giminaitį", kuris esąs „tautos garbė ir pasididžiavimas" ir už kurio „nuopelnus Lietuvai atlyginti mes neturime turtų, tad atsiteisime jam savo širdimi, savo gražiu jausmu". Žmones užvaldė tokia euforija, kad kai kurie, atrodė, pametė galvas.

Kai F. Vaitkų atskraidinęs lėktuvas dar riedėjo Aleksoto aerodromo pieva, minia prasibrovė pro apsaugą, puolė prie jo ir, rizikuodama gyvybėmis, užgulė kūnais. Po to stichiškai pastvėrė neatitokusį herojų, nešdama jį ant rankų įlaužė tribūną ir būtų tiesiogine prasme užmėčiusi gėlėmis, bet pagalbininkai jas glėbiais rinko ir į mašiną vertė.

LAK įsikarščiavo: ALTASS sutartyje numatytos 20 000 litų įmokos iš F. Vaitkaus nereikalavo, priešingai, įkalbėjo vyriausybę sudaužytą lėktuvą iš jo nupirkti už 15 000 dolerių (maždaug 90 000 litų). Be to, LAK nenumatė arba nesilaikė užsitęsusių sutiktuvių biudžeto, nesuvaldė išlaidų: mokėjo už F. Vaitkaus ir jo pačios viešbučius, vaišes, drabužius, o paskui susigriebė, kad viršijo išgales, prasiskolino kreditoriams ir prašė ministro pirmininko pagalbos. Vyriausybė irgi svečiams gero negailėjo: antai, Susiekimo ministerija ponams Vaitkams turnė po Lietuvą dovanojo pirmos klasės traukinio bilietus.

Pirmąkart tėvų žemėje viešintis JAV kariškis negalėjo suprasti, kas čia iš tikrųjų darosi, bet su viskuo sutiko, buvo visiems dėkingas ir labai malonus. Amerikoje gimęs ir užaugęs, laužyta lietuvių kalba kalbantis lakūnas viešai prasitarė, kad Lietuvą pamatė geresnę nei įsivaizdavo.

Tačiau JAV pasiuntinys Kaune C. P. Kuykendall savo pranešimuose leido suprasti, kad jį ypač nustebino lietuviai. Nepasiturintys, ne visad išmaningi, atlapaširdžiai žmonės visur prie jo grūsdamiesi, teikdami kas ką išgalėjo - garbės ir atminimo ženklų, gėlių, laikrodžių, radijo imtuvų, kailinių, pinigų bei kitų dovanų - esą trikdė svetimšalį ir ypač lietuvių kalbos nesuprantančią jo žmoną. Pasiuntinys kalbėdamasis su ponia M. Vaitkus sunerimo, kai ši jam neslėpdama išklojo, kad trokšta išvykti kuo greičiau. Bet kadangi lietuviai delsė išmokėti sutartą sumą už „Lituanicą II", tai ji su vyru kantriai tęsė viešnagę. O kai po penkių savaičių, lapkričio 6-ąją pagaliau buvo atsiskaityta, tai kitą dieną ponai Vaitkai gražiai atsisveikino ir visam laikui išvyko, delikačiai pažadėję sugrįžti. Visi lengviau atsipūtė.

Šis vizitas buvo išskirtinis, labai plačiai aprašytas, bet vis dar mažai tyrinėtas. Iš dokumentų aišku, kad Lietuvos žmonės ir valdžia ne tik pašlovino F. Vaitkų „kaip didvyrį, grįžtantį iš didelės, tautai reikšmingos kovos", bet jį praturtino - taip pranokdami savo pajėgumus, kad vėliau spaudoje turėjo guostis ir ramintis, jog F. Vaitkus „in savo skridimą nežiūrėjo vien dolerio mastu". Taip įkaitintų patriotinių jausmų ir tykių politinių interesų, aistros ir išskaičiavimo sąjungoje gimė ryški it meteoras Atlanto nugalėtojo legenda.

Realpolitik: nemokamų pietų nebūna?

 

Dosnumas - be abejo, tauri savybė, dorinė vertybė. Tačiau dosnumas iš valstybės iždo grindžiamas labiau racionaliais motyvais, ypač jei valstybė yra nepasiturinti kaip Lietuva.

Kas dar, be karštų jausmų, skatino vyriausybę išlaidauti?

JAV pasiuntinys Kaune C. P. Kuykendall pranešime JAV valstybės sekretoriui paminėjo, kad per F. Vaitkaus sutiktuves Aleksoto aerodrome aukštų svečių tribūnoje greta vyriausybės atstovų bei jų šeimų narių be jo paties buvo kitas JAV atstovas - Valstybės departamento Rytų Europos padalinio vadovas Robert F. Kelly. Neteko matyti, kad šio pareigūno dalyvavimas būtų užfiksuotas lietuviškoje istoriografijoje. O jį visgi vertėtų interpretuoti kaip tam tikrą politinę žinią.

Iš bylos Darius & Girch žinome, kad R. F. Kelly jau beveik porą metų it kamuoliukus stalo teniso rakete vieną po kito „atmušinėjo" S. Dariaus artimųjų Čikagoje, jo buvusio advokato R. Vasalle ir kitų bendražygių atkaklius prašymus, kad JAV piliečių S. Dariaus ir S. Girėno žūtį „Lituanicos" katastrofoje oficialiai ištirtų amerikiečių pareigūnai (vokiečių ir lietuvių atlikti oficialūs tyrimai išeivių netenkino). R. F. Kelly visas peticijas Valstybės departamentui, visus aplinkinius ėjimus per Baltuosius rūmus, Kongresą, Teisingumo ar Karo departamentą blokuodavo pareikšdamas, kad „ši vyriausybė neturi galimybių" imtis tyrimo. Nežinia, ar jo vizitas Kaune buvo kaip nors susijęs su atkakliais Amerikos lietuvių reikalavimais. Bet kad ir kaip būtų, jo dalyvavimas F. Vaitkaus sutiktuvėse liudijo visiškai skirtingą 1933 ir 1935 metų transatlantinių skrydžių politinį vertinimą.

Vašingtono palankumą liudija Valstybės departamento pranešimas Lietuvos užsienio reikalų ministerijai - esą mielai priimta JAV Prezidentui adresuota LAK telegrama, kauniečių ir visuomeninių organizacijų vardu pareikšta padėka JAV vyriausybei už pagalbą organizuojant F. Vaitkaus skridimą. „Lituanicos II" atveju teisiniai, politiniai aspektai buvo suderinta, viskas abipusiai priimtina, patogu. Ir net naudinga.

Po „Lituanicos" katastrofos Lietuvos vyriausybė abipus Atlanto buvo aštriai, nors nepelnytai kritikuojama už abuojumą ir godumą. Karčiai pamokyti politikai „Lituanicos II" atveju jau kur kas blaiviau vertino viešąją nuomonę ir mėgino ją išmintingiau formuoti. Pasiuntinys C. P. Kuykendall JAV valstybės sekretorių konfidencialiai informavo, kad ištaigingą priėmimą vyriausybė finansavo siekdama nekiršinti, nepriešinti tautos ir kiek galint stiprinti valdžios įvaizdį, kuris esą sparčiai prastėjo. Kiti dokumentai patvirtina, kad šitaip vyriausybė iš dalies atsižvelgė į LAK pirmininko profesoriaus Zigmo Žemaičio raštu pateiktas išankstines rekomendacijas.

Taigi veikta apdairiai: politikos elitas nevaržė iždo sąnaudų, bet į iškilmes nesiveržė (antai, prezidentas Antanas Smetona ir ministras pirmininkas Juozas Tūbelis F. Vaitkų priėmė tik privačiai). Viešai lakūną sveikino ir apdovanojo susisiekimo ministras Jokūbas Stanišauskis, Kauno burmistras Antanas Merkys, o daugiausiai lydėjo LAK pirmininkas Z. Žemaitis ir Karo aviacijos vadas pulkininkas Antanas Gustaitis (pastarasis slaptame rašte pasiūlė lakūnui karinę tarnybą Lietuvoje, bet F. Vaitkus padėkojęs atsisakė). Kaip tuomet suformulavo Lietuvos kariuomenės vadas generalinio štabo pulkininkas Stasys Raštikis, F. Vaitkaus „didelės patvaros ir susikaupimo žygis" buvo (kažkiek) naudingas visuotinei mokslo ir technikos pažangai, o lietuviams „nepaprastai svarbus tautiniu politiniu atžvilgiu": jam viešint Lietuvoje sukeltas „natūralus, sveikas entuziazmas", kokio „mūsų tautai daug reikia."

Jei taip, tai telieka paklausti: kur tas entuziazmas vėliau parpuolė, jei dabar tenka priminti ir aiškinti, kas buvo F. Vaitkus? Pasirodo, paaiškinti nėra lengva, bet įmanoma.

Visų pirma, pats F. Vaitkus atitolo nuo viešumos ir išeivijos veiklos, nes grįžęs į JAV atsidavė šeimai ir tarnybai. Artimiausias „Lituanicos II" sukaktis - penkmetį 1940-aisiais, dešimtmetį 1945-aisiais - nustelbė Antrasis pasaulinis karas ir Lietuvos okupacijos. Pokariu Lietuvoje „Lituanicos II" atminimą užgniaužė sovietų propaganda, o Jungtinėse Valstijose išeivija svarbiausiu prioritetu laikė prarastą Lietuvos valstybingumą ir vietoje minėjimų rengė politinius mitingus. Visą gyvenimą tęsęs aviatoriaus ir karininko karjerą, F. Vaitkus mirė nuo širdies smūgio tarnaudamas amerikiečių karinėje bazėje Visbadene, Vokietijos Federacinėje Respublikoje, 1956-aisiais. 49-erių metų JAV karinių oro pajėgų pulkininkas leitenantas, sakoma, bazėje buvo antras pagal rangą. Antkapis prie Kohler miestelio Viskonsine, Brotz šeimos kapavietėje, kukliai skelbia jį atlikus šeštą transatlantinį solo skrydį.

Tik šiemet Lietuvos ypatingajame archyve teko aptikti LSSR KGB ir komunistų partijos dokumentus, iš kurių aiškėja, kaip netrukus po F. Vaitkaus mirties Lietuvoje prasidėjo radikali istorinės atminties pertvarka.

„Lituanicos" 25-mečio proga, 1958-aisiais sovietų ideologai ėmėsi manipuliacijų: iš „reakcingų emigrantų organizacijų" gniaužtų išplėšė S. Darių, S. Girėną ir pavertė juos „buržuazinės vyriausybės ir hitlerininkų aukomis". O, jei būtų prakalbėję lakūnų balzamuoti palaikai, sudūlėję per makabriškus saugojimo, slapstymo dešimtmečius Kaune! Po peripetijų, kurios vertos gero politinio trilerio, lakūnų suirusias mumijas 1964-aisiais Kaune palaidojo (1968 dar perlaidojo) „tarybinė liaudis, kuri gerbia didvyrių atminimą". S. Darius, S. Girėnas atmintin sugrįžo „liaudies masių revoliucinės kovos" kontekste.

Tad ir laimė, ir kartu nelaimė, kad istorijos klastotojams F. Vaitkus buvo per kietas riešutėlis. Šaltojo karo SSRS priešininkių, Jungtinių Amerikos Valstijų aukštas karininkas visiškai netiko „demaskuoti kapitalistinėje Vokietijoje kylantį išsigimusį fašizmą-militarizmą". Jis neminimas greta S. Dariaus, S. Girėno, Maironio, V. Kudirkos, J. Biliūno ir kitų, kuriems, pertvarkius LSSR istorijos diskursą, pradėtos kurti knygos, parodos, paminklai, filmai.

Tik dar po 25-erių metų galingiau pūstelėjus vakarų vėjams, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, padėtis šiek tiek pakito. Pastaruoju metu atmintis tarsi pamažu bunda: ypač Airijos lietuviai per „Lituanicos II" skrydžio sukaktis atkakliai garsina F. Vaitkų. Ir jiems, žinoma, pavyks... Jei tik išvengsime vidinio sąstingio, išorinės prievartos ir drįsime prisiminti, gerbti, vertinti saviškius tokius, kokie jie buvo. Gerai pasvarsčius, juk tai - viskas, ką turime.

(Pabaiga)

 

KITAS STRAIPSNIS apie F. Vaitkų žurnale "Legendos", t. p. "Lietuvos istorijos studijose" skelbiamas tyrimas apie "Lituanicos" istorijos adaptavimą LSSR ir SSRS politinėms reikmėms 1958-1964 m. nurodyti ČIA.

 

Lietuvoje viešinčio F. Vaitkaus nuotraukos prie "Blogo" įrašų antraščių - iš Lietuvos aviacijos muziejaus; už jas dėkojame Gyčiui Ramoškai