Blogas

Iki ir po disertacijos: tyrimo pabaiga?

2016-12-20

Lituanica-documentica.lt BLOGUI - ketveri. Tai - jau šiokia tokia istorija. 

2012-aisiais BLOGAS buvo tyrimo dienraštis: tada aktyviausiai rengiau ekspedicijas, planavau papildomus projektus, ir tik pradėjau doktorantūros studijas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. 2013-2014 m. studijos ėmė gožti kitas veiklas: spartinau mokslinį darbą, rašiau mokslinius straipsnius, dalyvavau mokslinėse konferencijose. 2015 m. tendencija stiprėjo (ne veltui LMA tada paskyrė stipendiją už akademinius pasiekimus) ir maksimumą pasiekė 2016 m.: mokslinis darbas finišavo, o BLOGAS nejudėjo ir tapo kone metraščiu.

Paskutinį BLOGO įrašą paskelbiau pernai, 2015 m. gruodžio 2 d.

Daugiau nei metus trukusi tyla nereikalauja komentarų: prioritetu tapo doktorantūros studijų baigimas ir disertacijos gynimas.

Vilniaus universiteto Istorijos mokslo krypties tarybos viešas posėdis - paprasčiau tariant, disertacijos gynimas - įvyko 2016 m. rugsėjo 28 d. Štai ten mane ir nufotografavo sūnus (nuotrauka viršuje; kaip spėju iš šio kadro, greta sėdėjęs prof. A. Bumblauskas tuo pat metu savo telefonu užfiksavo tarybos narius arba nuotoliniu būdu dabojo savo studentus). 

   

(Disertacijos ir santraukos viršeliai: Vilniaus universiteto leidykla; 2016 m.) 

Dabar humanitarinių mokslų istorijos krypties daktaro diplomas - rankose, doktorantūra - praeityje, ir galiu vėl dalytis naujienomis.

 

Kodėl BLOGE neskelbsiu disertacijos ir kur ją galima perskaityti  

Ar dabar čia imsiu ir paskelbsiu savo disertaciją? Ne, nieko panašaus.

Pagal licencinę sutartį su Vilniaus universitetu mano disertacija internete neskelbiama iki 2021 m.

Negaliu ir nežadu čia skelbti savo apginto darbo - nei dalimis, nei viso, nei dabar, nei vėliau. Jo negali viešinti ir niekas kitas, - nei privatus, nei juridinis asmuo, kuris gerbia teisės ir etikos normas.

Ką daryt? Kaip skaitytojui patenkinti smalsumą?

Paprasčiausias, užtikrintas ir absoliučiai teisėtas būdas - perskaityti disertaciją bibliotekose, kurioms išsiųsti privalomi egzemplioriai: bus gera proga apsilankyti VU Istorijos fakulteto ir Cetrinėje bibliotekose, Lietuvos istorijos institute arba Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje.

Ar išvis verta ją skaityti - apsispręsti padės turinys. Iš jo pakankamai aiškus darbo pobūdis, problematika, struktūra:

(G. Sviderskytės disertacijos TURINYS - LMA pateikto, perdaryto maketo 2-3 psl.)

Kadangi tik retas lankosi bibliotekų skaityklose, o ir ši mažuma veikiausiai stokotų laiko domėtis šia "bibliografine retenybe", tai yra visiškai reali dar viena alternatyva: PALAUKTI MONOGRAFIJOS.

Apie pastarąją turiu pranešti ir daug gero, ir šiek tiek nelabai gero.

Gera žinia ta, kad beveik visi be išimties disertacijos recenzentai, kai kurie kiti fakulteto katedros kolegos, gynimo tarybos nariai, mokslinio darbo vadovas bei konsultantas, pagaliau, ir diplomą oficialiai įteikęs VU Istorijos fakulteto dekanas ragino nedelsiant išleisti papildytą, platesnei auditorijai pritaikytą knygą.

Aš - už: knygos projektą aiškiai įsivaizduoju jau kelerius metus, labai tiksliai žinau, kaip ją rašyčiau ir nekantrauju pradėti. Tai būtų visai kitoks rašymas - kitu stiliumi, kitokia forma, pabrėžiant šiek tiek kitus šaltinius ir dar pridedant visai naujų, kurie disertacijoje nepritiko arba į ją netilpo.

Tačiau bloga žinia - arba realija - yra ta, kad neturiu antgamtinių pajėgumų anei finansinių išteklių dar maždaug pusmetį dirbti taip pat intensyviai ir panašiai už dyką kaip pastaruosius metus. Bene reiktų rėmėjo. Tačiau kas remia rašytojus? Lietuvoje? Praneškite, jei žinote...

Išvada - monografija bus. Bet tai suprantu kaip atskirą projektą, kuriam turiu iš naujo sutelkti pajėgumus. Tai neatsitiks tučtuojau ir iš karto.

 

Ką BLOGE nedelsiant ir būtinai paskelbsiu

BLOGUI tinkamos, dabar jau rengiamos pagrindinės naujienos yra tokios: ilgalaikio tyrimo būklė; ir tyrimo autorės, t. y. mano pačios, būklė.

Paprastai asmeniškumus savo tinklalapyje palieku užribyje ar nustumiu į antrą planą. Tačiau po ilgos tylos jaučiu priedermę ir noriu asmeniškai, kaip žmogus su žmonėmis pasisveikinti.

Todėl artimiausią BLOGO įrašą skirsiu savo trumpai ir kartu ilgai, intensyviai akademinei patirčiai apžvelgti, per 4 metus sutiktiems, tyrimo metu ir ypač gynimo procese pozityvią kritiką reiškusiems mokslininkams padėkoti, o taip pat ir savo kuklios personos, kurią nuo šiol turiu teisę vadinti dr. G. Sviderskyte, žmogiškam buvimui (arba išlikimui) pusiau rimtai, pusiau juokais aptarti. Dalį šio būsimo įrašo pavadinčiau taip: „Apie ką doktorantai nori, bet nedrįsta pasisakyti."

Kitame BLOGO įraše apžvelgsiu, ką toliau veikia už mane iškilesni asmenys - S. Darius ir S. Girėnas. Kaip po disertacijos pakito (arba kinta, arba dar pakis) jų atminties projekcijos ir kur link toliau klostysis jų istorijos pažinimas?

Užbėgdama už akių pasakysiu, kad dar nepasibaigus doktorantūros formalumams jau užsimezgė naujo mokslinio tyrimo idėja. Reali, svarbi ir - kaip visad nutinka tokiam smalsiam žmogui kaip aš - perkūniškai įdomi.

Pažinimo sfera dinamiška, joje juda ir monumentalūs dalykai. Taigi iš legendos tikresniam gyvenimui sykį prikelti herojai - lig skausmo girdėti, mažai pažinoti S. Darius ir S. Girėnas - nebegali surambėti.

Pasikalbėsime apie tai jau greitai!