Blogas

Doktorantūra – kaip pasakoj: ilga kelionė, laiminga pabaiga

2017-01-02

Kodėl besigilinant į tokią populiarią temą kaip S. Dariaus ir S. Girėno skrydis „Lituanica" prireikė rašyti disertaciją?

Klausimas - pagrįstas, svarbus, įdomus.

Juk žinomi aviacijos istorikai, istorijos populiarintojai, dokumentikos kūrėjai ir be to sėkmingai leidžia knygas, skelbia straipsnius, kuria parodas ir filmus, kalba renginiuose, per televiziją ir radiją.

Tad kam man prireikė studijuoti doktorantūroje?

Į šį klausimą galiu atsakyti dabar arba niekados.

 

Vėl studijuoti? Na jau ne!

Smalsumas, žinių alkis ir kitokie sentimentai, juo labiau užgaida pasidabinti moksliniu laipsniu - joks pagrindas stoti doktorantūron. Ypač, jei esi brandus, turi aukštojo mokslo diplomą, darbą ir dar šeimą, kurią vienas išlaikai.

Aš komunikacijos magistro laipsnį įgijau VU 1996-aisiais. Nuo antro kurso - kone 20 metų - dirbau žurnaliste. Kai apie 2009-uosius apniko mokslo ilgesys, susitvardžiau.

„Nėra tau jokio reikalo vėl studijuoti," -  protino mane garsiojo Čikagos Kolumbijos koledžo žurnalistikos fakulteto profesorė, septyniskart Emmy laureatė Rose Economou (1946-2011). Ji mane tiesiog sutramdė: - „Jei neplanuosi dėstytojos karjeros - paklausyk mano patarimo, nebestudijuok."

Prieš tą įsimintiną pokalbį R. Economou savo studentams pristatė mano dokumentikos serialą „XX a. slaptieji archyvai". Ji suprato mano polinkį aiškintis istorijos mįsles, tik neįtarė, kaip smarkiai mane jos traukia (tada ir aš pati nenumačiau būsimų pasekmių). 

Profesorės patarimą įsiminiau visam laikui.

Bet jo neilgai paisiau: 2012 m. tapau Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto (VU IF) doktorante.

Jei galėčiau, dabar profesorei pasakyčiau, kad studijos buvo ir reikalas, ir būtinybė: unikali proga išplėtoti tyrimą.

VU IF praleistus 2012-2016 metus pavadinčiau laimingu profesinės veiklos etapu, kai derėjo ar netgi sutapo asmens motyvacija ir bendruomenės interesai, kūrybinė iniciatyva, ambicija, intuicija ir patirtis, autoritetas...

Pagaliau, atvirai prisipažinčiau: neturėjau išeities; tebuvo šitas vienas kelias.

 

Neįvykusi konsultacija ir kotletai Antakalnyje

Apmąstydami laikotarpius, istorikai mėgsta žymėti ir ginčyti cezūras.

Aiškinantis mano disertacijos ištakas, paskirtį ar prasmę ilgalaikiame tyrime apie S. Darių ir S. Girėną, cezūra būtų 2012-ųjų pradžia. Tiksliau - viena žvarbi popietė, kai tikėjausi konsultacijos apie archyvinius šaltinius ir tyrimo kryptis, o gavau... kažką visai kita.

Šito dar niekam viešai nepasakojau... ...  

Tądien VU IF docentas Nerijus Šepetys - pažįstamas iš serialo „XX a. slaptieji archyvai" laikų, kai su Arvydu Anušausku padėjo naršyti vokiečių nacių teismų archyvus - sutiko atvykti į kavinę Antakalnyje prie šv. Petro ir Povilo bažnyčios: pusiaukelėje tarp VU IF, kur jis daugiausia dirbo, ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA), kur aš beveik neišeidama tūnojau.

Rodydama šaltiniais paremtą schemą užverčiau Nerijų klausimais: ką jis manąs apie šį ir tą, kaip atrodo tas ir anas? Jis žiūrėjo į mano raštus ir tylėjo. Tada ūmai pareiškė: „Manau, kad turi dirbti mokslinį darbą, nes tai ir darai, tik šito nežinai."

Jis nesiteiravo manęs ir ne siūlė, o beveik liepė tučtuojau parašyti mokslino tyrimo projektą ir dalyvauti Mokslo tarybos rengiamame doktorantūros studijų konkurse. Jei nepadarysiu TAIP, KAIP REIKIA, būsiu lyg istorikas-nelegalas!

Aš suklusau. Jau pusantrų metų naršiau archyvus Vilniuje, Kaune, Čikagoje ir žinojau, kad su savo „tiriamosios dokumentikos projektu" nuėjau per toli, kad mano tyrimo apie „Lituanicą" nerems jokia žiniasklaidos kompanija - net BBC ar Discovery, - nes jis pernelyg painus, per ilgas ir daugiau nežinomas jokiam istorikui: neprisirinksi interviu ir neparašysi filmo scenarijaus. Lietuvos šviečiamosios ir kultūrinės žiniasklaidos lauke jau buvau nei velnias, nei gegutė: paramos fondai atseikėdavo vis kuklesnę paramą, nes pradėjo įtarti, kuo baigsis mano užmojai ištirti ir atskleisti ne vieną-kitą problematikos fragmentą, o ištisą kompleksą.

Nepaisant to, nedrįsau nė svajoti „legalizuotis" istorikų ceche! 

Tačiau Nerijus užtvirtino būtent tokią perspektyvą ir... nupirko man porciją kotletų.

Beje, cezūroje kotletai - esminis momentas. Mat, savarankiškai plėtodama projektą, iš taupumo sau jų neleidau pirkti, nes savo VšĮ „Kūrybos elementas" gaunamą paramą maksimaliai investavau į tyrimo plėtrą ir sklaidą. Kai tapau doktorante, toliau griežtai taupiau ir Nerijaus kotletų nekart ilgėjausi, naršydama archyvus nuo Filadelfijos lig San Francisko.

Esmė tokia: jei terūpi gardesnis kąsnis, disertacijos neparašysi, arba ji bus šleiva-kreiva.

Disertaciją rašai, kai turi aiškų tikslą; kai žinai, kad gali jo pasiekti; ir kai - galbūt skausmingai - supranti, kas yra pašaukimas, su kuriuo beviltiška kovoti.

Nors S. Dariaus ir S. Girėno legenda beprotiškai populiari, jų ISTORIJOS nebuvo; pamačiau, kur ji slypi, ir supratau, kad turiu ją atskleisti: pirma - mokslininkams (kitaip sklaidyti legendos miglą būtų ne tik sudėtinga, bet ir rizikinga); gavus jų pritarimą - ir visiems kitiems.

 

Ketveri metai iki disertacijos gynimo ir lietinių senamiestyje

Kavinėje konsultacijos nesuteikęs Nerijus veikiai tapo oficialiu mano mokslinio darbo konsultantu.

 

Mokslinio darbo vadovu sutiko būti VU IF profesorius Zenonas Butkus, - ne tik aukštai vertinamas mokslininkas, tuometis Istorijos fakulteto dekanas ir dabartinis Naujosios istorijos katedros vedėjas, bet dar ir ypač santūrus, atsargus žmogus.

 

Zenonas iš pradžių niekaip nenorėjo patikėti, kad nesama S. Dariaus ir S. Girėno garsiojo skrydžio faktografijai ir problematikai skirtų mokslinių darbų, kad šaltiniai Lietuvoje, Vokietijoje ir JAV tebelaukia istorikų dėmesio. Bet kai sykį jis tuo patikėjo, tai jau vėliau nesigailėjo.

Mokslinio tyrimo projektas buvo įvertintas teigiamai. Studijų planas klostėsi sklandžiai, ir pusmetinės mano atestacijos nėkart nekėlė rūpesčių. Mokslinių straipsnių ir pranešimų konferencijose prisikaupė daugiau nei reikia, ir bendrai atsiliepimai buvo neprasti.

Ortodoksiška humanitare per trumpą laiką, aišku, netapau: juk buvau ateivė iš socialinių mokslų, komunikacijos srities ir - viešpatie brangiausias - netgi televizijos. Bet savo profesinių pagrindų moksliniame darbe nesigyniau, priešingai, juos išnaudojau organizuodama tyrimo išvykas ir tarpdalykinius tyrimus, - o šių rezultatai buvo pozityviai įvertinti ir pripažinti.

Disertacijoje išanalizuotas kalnas naujos faktografijos ir problematikos mokslininkus įtikino.

Taigi tikėjau ir tikiu: svarbu ne tai, kuo vadinuosi, o tai, ką darau. 

Universitetas suveikė kaip katalizatorius: aukšti reikalavimai, papildomi žinių ištekliai, moralinis ir intelektinis palaikymas, formali ir finansinė parama leido veikti nuosekliau, sparčiau, labiau užtikrintai. Egzaminai, seminarai, trumpi pašnekesiai ir ilgi pasitarimai su daugeliu žinovų - nuo darbo vadovo bei konsultanto, Alfredo Bumblausko, Arvydo Anušausko, Arūno Streikaus, Ramojaus Kraujelio iki kolegų doktorantų Mariaus Ėmužio, Kęstučio Kilinsko ir kitų - įgalino problemas įvardyti konkrečiau, šaltinius narstyti priekabiau. Administracija - Dovilė Kievaitė, Vilma Butkutė, Tatjana Aksionova, Diana Lukoševičienė, Rima Bareikienė, Vida Dubonienė - veikė taip tiksliai, kad nors eik kartu į žvalgybą.

Šita sinergija, šis integralumas lėmė tai, kad, anot recenzentų, darbo rezultatas buvo kelios disertacijos vienoje.

Prabėgus ketveriems metams, 2016-ųjų vasaros pabaigoje su Nerijumi susitikome kavinėje Pilies gatvėje, - senamiestyje, netoli VU IF. Įteikiau jam atspausdintos disertacijos privalomą egzempliorių ir, priminusi apie kotletus, nupirkau porciją lietinių (kuriuos jis pats išsirinko iš meniu).

Nerijus lietinius pagyrė, o disertaciją iškoneveikė, nes ši buvo per stora ir netilpo į portfelio kišenę.

Tai buvo mano šešerių metų darbo bene šauniausias įvertinimas ir simboliška pabaiga.

 

Paraštėse likę asmeniniai rūpesčiai, vargai... Ir vieši džiaugsmai

Dviem atvejais manęs niekas neįspėjo: ką reiškia 1) vienai užauginti vaiką, 2) apsiginti disertaciją.

Sakau atvirai: labai gerai, kad neįspėjo.

Nuojauta - ar savisaugos instinktas - manęs anaiptol neskubina kur nors pulti be atodairos, kužda apie užmojų saiką ir galimybių ribas. Jei tuo pat metu dar kas nors iš šono pristabdytų, kažin ar būtų įmanoma ryžtis savotiškai beprotybei, visiškam savęs išsižadėjimui, kuris neišvengiamas abiem atvejais: 1) vienai auginant vaiką, 2) ginantis disertaciją.

Laimei, šie atvejai skiriasi štai kuo: disertacija pasiglemžia tik dalį žmogiškos esybės; be to, jos Pradžia ir Pabaiga įtvirtinta konkrečiomis datomis, ir ypač žodis PABAIGA turi teigiamą reikšmę (kai tuo tarpu auginant vaiką esybė pačiai nebepriklauso, svarbiausias žodis yra Pradžia, o Pabaigos visai nėra).

Taigi disertacijos laiminga Pabaiga atėjo 2016 m. rugsėjo 28 dieną, t. y. pavakarę.

Gynimo tarybos pirmininkas VU IF doc. dr. Algirdas Jakubčionis (beje, itin atkaklus ir reiklus recenzentas, skaitęs net tris disertacijos versijas) paskelbė slaptu balsavimu priimtą sprendimą: 5 balsai iš 5, - pirmininkas, VDU prof. dr. Šarūnas Liekis, VU IF dr. Eligijus Raila, Lietuvos edukologijos universiteto prof. dr. Juozas Skirius ir Lietuvos istorijos instituto dr. Darius Staliūnas.

Auditorijos paskliautėje supliauškėjo plojimai, ir iš pirmininko rankų - nei gyva, nei mirusi - gavau paties mažiausio formato diplomą.

(Kito tokio diplomo neturiu: tik sūnaus gimimo liudijimas tokio paties formato.)

Tada labai nuoširdžiai ir visai nesklandžiai padėkojau gausiai susirinkusiems ir... grąžinau diplomą.

Jį, pasirašytą VU rektoriaus hab. dr. Artūro Žukausko, 2016 m. lapkričio 7 d. įteikė be galo užsiėmęs ir solidus istorikas medievistas, o kartu ir nepaprastai malonus, šiltas žmogus: VU Istorijos fakulteto dekanas prof. dr. Rimvydas Petrauskas.

 

Kada - ir kaip - po Pabaigos prasideda nauja pradžia

Kodėl BLOGE apie studijas pasakoju post factum, net kelis mėnesius vėluodama?

Priežastys yra dvi.

Pirma, de facto Pabaiga ištiko tik tada, kai visi dokumentai kažkelioliktą - paskutinį - kartą buvo patikrinti, ir jau antroji mano studijų byla atgulė į VU archyvą.

Antra, pasitvirtino dėsnis: Pabaiga itin užsitęsia didžiausiam proceso kaltininkui - eks-doktorantui, disertacijos autoriui.

Sąžiningai įvykdžiusį universitetines priedermes, jį iškart įsuka kitas ratas. Pasiglemžia buitinė rutina, kurią jis buvo be ceremonijų išprašęs ir keleriems metams devyniais užraktais uždaręs tamsiame kambarėlyje, kad neblaškytų ir netrukdytų rašyti. Ji sugrįžta ori ir reikli ir ima keršyti jam it kokiam diktatoriui už tremtį: be gailesčio primygia prievolėmis ir pagundomis, užverčia bėdomis ir gėrybėmis, kurias jis kone užmiršo ir nebeišmano, ko griebtis ir ką, kaip turi daryti.

Čia - joks romantinis nukrypimas. Vien juoda realybė, kurią dažnas patyrė ir dar daugelis išgyvens.

Pažįstami mokslų daktarai pasakojo, kad gaivelėjosi po kelis mėnesius.

Vienas - it koks daktaras Faustas - pranašiškai tarė, kad šalutinis poveikis liks visam gyvenimui.

O dar kitas labai praktiškai pastebėjo, kad, pavyzdžiui, Švedijos universitetuose pirmakursiams doktorantams per specialius mokymus aiškiai išdėstoma: kokios psichologinės ir/ ar fiziologinės patirtys, išgyvenimai ir pasekmės juos ištiks skirtingais studijų etapais; kitaip tariant, dėl ko jiems neišvengiamai nuvažiuos stogas ir kaip jį susiremontuoti.

(Iš Švedijoje dirbančios draugės girdėjau, kad panaši pagalba ten teikiama ir motinystės atveju.)

Lietuvoje tokių išankstinių įspėjimų ieškok su žiburiu. Gal papiktintų net užuominos apie tokio palaikymo galimybę - kaip esą bereikalinga prabanga, išlepimo viršūnė?

Aš vis dėlto manau, kad tokia savitarpio pagalba ir Lietuvoje turėtų atsirasti ir tapti įprasta, įsitvirtinti kaip išprususios ir sveikos visuomenės gyvensenos dalis. Tai nėra sudėtinga ir būtų be galo pravartu: darytų visų darbą ne lengvesnį, o efektyvesnį.

Kol įspūdžiai dar vėsta, galėčiau daug rašyti apie tai, kaip būtų galima imtis - jei taip galima pasakyti - prevencijos, apsisaugoti nuo bereikalingo išsekimo ar bent jau patausoti doktorantų bei jiems talkinančios administracijos brangų laiką ir sveikatą.

Bet - suprasdama, kad visiems rūpesčių per akis, ir kad nedera būsimų mokslo daktarų gąsdinti - čia sustosiu.

Tebus tokia studijų metų apžvalga, ataskaita ir nutylėta kaina.

Tebus metas švęsti ir/ ar imtis tolesnių darbų; kelionę reikia tęsti.

Pa-bai-ga.

 

P. S.: daugiau D. T. Išganaičio, G. Ramoškos, E. Silvos nuotraukų iš 2016-09-28 d. - Galerijoje