Blogas

Pompastikos skepsis arba Ką be pompastikos veiks S. Darius ir S. Girėnas?

2017-01-13

Lietuvos laisvės gynėjų diena - tinkamas metas bent pavakare atsitraukti nuo įkyrios rutinos: vakarop tiesiog maga ją iš kambario švelniai išstumti; tada arčiau pasidėti po užkaborius išslapstytus disertacijos egzempliorius, tyrimo medžiagą ir leisti sau nugrimzti į ilgai rinktas mintis - gilyn... 

Netyčia šįryt nugirdau Lietuvos istorijos instituto vyr. moksl. darbuotojo dr. Algimanto Kasparavičiaus įdomią mintį. Susijaudinusi LRT radijo žurnalistė, truputį painiodamasi dėl netramdomo entuziazmo, pasiteiravo jo, kaip žinomo istoriko, nuomonės maždaug taip: kaip perduoti „Sausio 13-osios didybę" jaunai kartai, kuri tos „didybės" nepatyrė, nematė, negirdėjo? Gal esą reiktų puoselėti ne vien žuvusiųjų atminimą, bet raginti plačiau visaip švęsti iškovotą laisvę? A. Kasparavičius atsakė santūriai, aptakiai, o kartu be galo iškalbingai. Jis pasiūlė toliau telktis į tai, kas Sausio 13-ąją iš tiesų nutiko (žuvo nekalti, beginkliai žmonės, o laisvės pripažinimo Lietuvai po to dar teko bent pusmetį palaukti), ir pridūrė: „Esu visokios pompastikos skeptikas."

Nagi, nagi. Prie to verta stabtelėti.

Be kita ko - tačiau ne vien - todėl, kad aplink Sausio 13-ąją kurstoma aistrų ir bjauriai drioksi propagandos ginklai.

 

Istorikai. Pompastikos skeptikai.

Neketinu intepretuoti A. Kasparavičiaus ar juo labiau už jį kalbėti. Tačiau tikiu ir reiškiu įsitikinimą, kad jis ir kiti man pažįstami ar netiesiogiai žinomi Lietuvos istorikai neabejoja ir niekada nesuabejos Sausio 13-ąja. Priešingai: jei prireiktų, jie gal net iki „paskutinio mohikano" kovotų už šią jautrią atminties vietą.

ISTORIKAI GINA IR GINS GYNĖJŲ DIENĄ. Juolab dėl to, kad patys tą 1991-ųjų dieną, naktį šildėsi karšta arbata prie Seimo rūmų; greta buvau ir aš, ir mano draugė, mano brolis...

Nors nemėgstu kalbėti už kitus, visgi leidžiu sau manyti, kad bendrai istorikams nė nedingteli kaip nors riboti švenčių, trukdyti džiaugtis, burtis, švęsti. Anaiptol, - jie yra gana linksmi žmonės ir patys mėgsta šventes: VU Istorijos fakultete prieš sukaktis skelbimų lentose pilna sveikinimų ir kvietimų!

 

(Medyje sustingusi Motina ir greta jos miško pievelėje žydinčios neužmirštuolės - iš kelionės po Molėtų rajoną; Kulionių piliakalnyje stovi visai ne pompastiška, o vis dėlto lyg magnetas traukianti skulptūra čia tragiškai žuvusiai moksleivei atminti; autoriaus pavardės, deja, drožinyje nematyti.)  

 

Tačiau patvirtinu: skepsis dėl pompastikos yra.

Ir nežinau: o kaip kitaip dar gali/turi būti?

Natūralu, kad istoriką - profesionalą ar mėgėją - nenumaldomai kankina problema: pompastikoje akivaizdus pragmatiškumas, kuris ir skleidžia „didybę" (kaip tobulai pasakė šįryt žurnalistė), ir... tuo pat metu tarsi gožia tikrą istorijos gelmę, net slopina jėgą.

„Didybė" sutaurina, išaukština, o tuo pat metu atitolina ir apibendrina objektą. Ji paslepia detales; o kai neįžvelgiame detalių, tampame silpnaregiais.

Dr. A. Kasparavičius ragino nieko nekeisti ir puoselėti tai, kas jau yra, ką turime. Toliau minėti būtent Laisvės gynėjų dieną: pagerbti žuvusius ir sužeistuosius, prisiminti tą beribę santalką, ryžtą plikom rankomis stabdyti tankus. Juk šito užtaiso tūkstančiui metų pakanka! Tiek galios yra šitoje ypatingoje datoje!

Jei dėl šios priežasties noras Sausio 13-ąją dar kažin kaip pakylėti žadina skepsį, tai tame skepsyje - kaupas išminties.

Istorikus galima mėgti. Galima jų nemėgti, - kiekvieno valia. Bet tuos užsispyrusius humanitarus pravartu suprasti. Iš įžvalgų turėtume naudos. Laimėtume tvirtybės ir jėgos.

Šįryt per radiją nuskambėjęs netiesioginis įspėjimas saugotis perdėtos "didybės" gali būti kaip tik tokia galimybė.

 

DariusGirėnas, pašovėnepašovė ir tikrovės istorijos galia

Abejones dėl proginės pompos puikiausiai suprantu iš savo „varpinės", iš S. Dariaus ir S. Girėno istorijos - ir savo disertacijos - bastiono.

Nors "Lituanicos" skrydis per Atlantą bei katastrofa 1933 m. liepos 15-17 d. ir 1991 m. sausio 13 d. žudynės iš pirmo žvilgsnio atrodo nesulyginami dalykai, vis dėlto ir viena, ir kita yra dalis tų moralinių bei intelektinių "nešančių sienų", ant kurių renčiame tapatumą, valstybingumą, tautinį pasididžiavimą ir orumą.

Ne veltui beveik lygiai prieš 60 metų sovietų ideologai būtent perdarę "Lituanicos" atminimą sutvėrė galingą propagandinį ginklą. Tai buvo taip efektinga, kad pasekmes tebejaučiame iki šiol, nors sovietų politinė bei ideologinė sistema suiro jau kone prieš tris dešimtmečius: minėjimų pompa veikia, o istorinio pažinimo vis trūksta.

2012-2013 m. esu spaudoje rašiusi ir nemažai kalbėjusi apie „Lituanicos" skrydžio 80-mečio (ne-)minėjimą: apie valdžios biurokratų „puoselėjamą dvasią"; apie skausmą varančius, bejėgiškus vyriausybinės komisijos svarstymus sukurti lakūnų skrydžio ir žūties jubiliejui dar daugiau proginių paveikslėlių... ir apie NĖKART juose nepaminėtus kokybiškai naujus mokslinius tyrimus, atsakingą istorinių žinių tvirtinimą bei sklaidą.

"Lituanicos" istorinio skrydžio minėjimas... be istorijos? Skurdžiau, sekliau negu prieš 20 metų?

Skamba absurdiškai. Bet taip yra. Taip vyko.

Taip darome, taip gyvename ne tik per jubiliejus (2013-ieji, kaip ir 1993-ieji, Seimo buvo paskelbti S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą metais).

Spausdiname paveikslėlius (nors neretai painiojame lakūnų portretus ar parašus); dėdamiesi išmaniais be galo poriname vis apie tą patį - „ar vokiečiai juos pašovė/nepašovė"; tiražuojame populiarius niekučius ir nesąmones, kol galiausiai patys nebeprisimename ir nebesuprantame, iš kur visa tai, ir kam, ir apie ką.

Dvasios ir paveikslėliai turi mažai ką bendra su istorijos žiniomis, brandžia istorine savivoka ir pasaulėžiūra,- bendrai su sąmoninga istorine nuovoka, kuri ir yra šaltinis santalkai, savigarbai ir tarpusavio pasitikėjimui. O ko gi dar labiau Lietuvoje ilgimės? Ko dar, jei ne santalkos, mums labiausiai trūksta?

Štai ką turi teikti aktyvi, o ne pasyvi atminties kultūra. Štai kuo turi rūpintis kultūros, švietimo (ir ne tik) politikai. Štai dėl ko turėtų išgyventi tūlas pilietis.

Galim nusipiešti po „Lituanicą" kiekvienoje autobusų stotelėje ar netgi užkabinti po „Lituanicos" atšvaitą kiekvienam vaikui ant rankos, - bet tik prasuksim pinigų (a la projektinių lėšų), ir nieko tuo nelaimėsim. Visus pakabučius vienu moju gali nuplėšti atėjūnas.

Pagrindinis dalykas, kurio tikrai niekas iš mūsų neatims - tai žinios.

Žinios yra tarsi pamatas, kurio nesant lengvai smenga visas namas.

Žinios yra pagrindinis pranašumas ideologijų kovoje ar informaciniame kare.

Kai primetama politinė galia, jai paruošiamas ideologinis placdarmas. Suprantama, masių emocinis lygmuo per jusles, ypač regą, veikiamas pirmiausiai; psichologinės įtampos kurstomos paprasčiausiai ir plačiausiai.

Tačiau galiausiai - kaip išsiaiškinau per S. Dariaus ir S. Girėno istorijos tyrimą - vis tiek taikomasi į pagrindą, į žinias. Jei pasiseka išnaudoti žinojimo silpnąsias vietas, jį iškreipti ir masiškai „perinstaliuoti" į protus - kova laimėta, bent jau kažkuriam laikui.

Dėl to ir verta būdrauti: TIK NE TAI.

Minėkime savo brangiausias sukaktis bendrai, sutelktai, masiškai.

IR būtinai dantim, nagais laikykimės istorijos žinių.

Žiedai ant mano atlapo gali ir apvysti, jei tolsiu nuo žuvusiųjų pavardžių, nuo krištolo skaidrumo faktų, nuo šaltinių, duomenų, konkrečių skaičių, datų. Aš noriu eiti į minėjimus IR šviestis, sužinoti vis daugiau, suprasti, mokytis. Per sukaktis ir apskritus metus. Pažinti iš arti, tik neatitrūkti...

Beje, o kaip gi S. Darius ir S. Girėnas?

Na, bent dėl jų man dabar visiškai ramu: kad ir kas benutiktų, jie pasiliks žinomi ir amžiais galės būti gerbiami kaip šitos žemės kūnas ir kraujas; o ne kaip, pavyzdžiui, LKP CK ideologų išgalvoti, nuasmeninti ir į dvigalvį DariųGirėną susiūti "darbo liaudies sūnūs".

Net ir vienas mokslinis darbas gali užtikrintai suveikti kaip stiprus inkaras propagandos ir ideologijų srautuose. Bendra mokslininkų ir švietėjų santalka pajėgi nuversti kalnus.