Blogas

KAS PIRMAS PARAŠYS Stepono Dariaus BIOGRAFIJĄ?

2017-02-22

Šįkart žinia tokia: Stepono Dariaus (1896-1933) biografijos nėra.

Ar maža knygų, straipsnių, pokalbių, kitokių rašinių apie S. Darių?

Ne, ne maža. Per daug.

Bet S. Dariaus biografijos nėra.

S. Darius - didžiai išaukštintas, daugel apkalbėtas, aprašinėtas ir vis tiek nepažįstamas.

(Juolab jo šešėlyje besąs Stasys Girėnas - atmetus populiarias nuotraukas ir kelis bazinius biografinius faktus - yra beveik anonimas.)

 

Nejuokauju: ilgiausiai tyrinėjau šaltinius Lietuvoje ir svetur, parašiau ir apgyniau disertaciją apie S. Dariaus ir S. Girėno bylą, numatau tolesnę tyrimo plėtrą.

Noriu/turiu įspėti, kad Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proginiais priešokiais vėl šlovinant tautos herojus derėtų atidžiau įvertinti faktą, kad:

Stepono Dariaus biografijos nėra; ir artimiausioje ateityje jos dar nebus. 

 

Kaip parašyti S. Dariaus biografiją ir kodėl tai yra (pernelyg) sudėtinga

Išties, jubiliejinius 2018-uosius sutiksime deramai nesusipažinę su vienu garsiausių tautinių herojų.

S. Dariaus biografijos net ir šia proga, deja, nebespėsime parašyti.

Tam turėjome nemaža laiko: 2018-aisiais nuo lakūno tragiškos žūties bus prabėgę 85, o nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo - 28 metai.

Kada besuskubsime? Ar atšventę Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį išliksime laisvi ir labiau rūpinsimės pažinti istorines asmenybes? Tikėkimės.

O kol kas yra kaip yra: plejada iškiliausių XX a. Lietuvos veikėjų vis dar atrodo veikiau kaip žvaigždžių ūkai, o ne susiformavusios žvaigždės. Tarp jų - net ir tautos patriarchas dr. Jonas Basanavičius (kurio paminklo konkursas Vilniuje antai ne veltui sukėlė emocijų audrą); net ir transatlantinis lakūnas ats. kpt. S. Darius (kuriam, kartu su S. Girėnu, paminklų jau gana).

 

Kur slypi problema?

Esmė ta, kad stambaus kalibro istorines personalijas tirštai gaubia kolektyvinės atminties vaizdiniai, tradiciniai pasakojimai, mitai ir fantazijos. Tai - ypatingas gaubtas: jį palytėjęs tyrėjas rizikuoja iššaukti nervingą, neretai priešišką tautiečių reakciją.

Ir tai - ne viskas. 

S. Dariaus atveju yra dar bent du iššūkiai.

Pirma, reikia daug keliauti, ilgam išvažiuoti iš Lietuvos į JAV (arba atvirkščiai, iš JAV į Lietuvą).

Antra, po šaltinių paieškos reikia juos dar ilgiau tirti: sisteminti ir kritiškai analizuoti.

Be abejo, tai reiškia didžiules intelektines, energijos, finansų, laiko sąnaudas. 

Ir jos absoliučiai būtinos norint deramai atlikti šitą darbą.

Tuo įsitikinau rašydama disertaciją.

  

Lengva sakyti, sunku padaryti: kodėl biografijos pati neparašiau?  

Moksliniame darbe biografinio tyrimo vengiau. Disertacija ir biografija - skirtingi darbai: skiriasi tikslai, uždaviniai, metodika, problematika; nėra prasmės jų painioti.

Aiškinausi tik paskirus S. Dariaus gyvenimo epizodus, be kurių negalėjau suprasti „Lituanicos" skrydžio bei katastrofos visumos. Iš pradžių atsakymų žvalgiausi ankstesnių autorių straipsniuose bei knygose, bet ten radusi N klaustukų sugrįžau į archyvus... Ir įsivėliau į gretutinius tyrimus.

Tikslinau ar nustatinėjau įvairius faktus. Ne vien tokius paprastus kaip gimimo data (dėl kurios periodiškai paskleidžiama viešų abejonių ir, prisiminus bažnytines metrikas, laikinai nurimstama), bet ir subtilesnius duomenų kompleksus (pvz., šeiminis statusas, turtinė padėtis, paveldėjimo reikalai), ir net plačiai ištiražuotus konceptus, visuotines „tiesas" ar dogmas (pvz., pilietybė ir tarnyba Lietuvoje, skraidymo patirtis Lietuvoje ir JAV, pasirengimas skrydžiui per Atlantą).

Antai, 1920 m. Stephen William Darius išvyko iš JAV į Lietuvą turėdamas prieštaringus pilietybės dokumentus (Lietuvos pilietis, niekada nebuvęs natūralizuotu JAV piliečiu, ir Rusijos pavaldinys, tapęs JAV piliečiu); ruošdamasis sugrįžti pasitvirtino JAV pilietybę, nors pirmiau ketino su lietuviškais dokumentais atkakti į Kanadą ir slapta pereiti sieną; o 1933 m. iš Niujorko į Kauną skrido su JAV natūralizuoto piliečio pasu, kuriame trūko svarbių žymų ir į kurį užsienio šalių vizas parūpino Lietuvos konsulatas Niujorke. Biografui teks išsamiau paaiškinti painiavą dokumentuose ir atskleisti dinamišką politinį bei sociokultūrinį foną, galiojusius JAV ir Lietuvos teisės aktus.

   

Toliau tyrinėtojams atverti itin problemiški ir lemtingi S. Dariaus biografijos ruožai: savanoriškos tarnybos pradžia Kaune ir Vilniuje (nėra arba kol kas nerasta agentūrinio darbo dokumentų) ir „Lituanicos" skrydžio rengimo pabaiga Fort Lauderdale, Čikagoje, Vašingtone ir Niujorke (lėktuvo tinkamumo ir skrydžio įteisinimo raidoje nėra arba kol kas nerasta kai kurių svarbiausių dokumentų).

Ir pagaliau (bet ne paskiausiai) tektų dar kruopščiau detalizuoti iš principo jau pataisytus lakūno karjeros Lietuvoje ir JAV aspektus: išplėtoti ir pagilinti „Lituanicos" įgulos vado bei skrydžio navigatoriaus skraidymo įgūdžių, sukauptos (arba stokotos!) patirties analizę. Reiktų dar gerokai paplušėti Vilniuje, Kaune, Čikagoje, Vašingtone, Berlyne.

 

Trumpai tariant, tvirtai įsitikinau: tradicinis pasakojimas apie lietuvį padangių galiūną - ne tik nenuoseklus ir netikslus, bet netgi nerealus.

Bet net jei norėčiau, negalėčiau rašyti S. Dariaus biografijos, nes dabar turiu kitą įsipareigojimą - išleisti disertacija paremtą monografiją. 

Tad ir klausiu: kas ryšis tai pakeisti?

Kas taps pirmuoju S. Dariaus biografu?

 

Trumpas pasvarstymas apie biografijos žanrą

Stebuklais netikiu: kaip praeities nesugrąžinsi, taip ir žmogaus gyvenimo į knygą nesutalpinsi. Net ir geriausi biografai neaprėpia praeities tikrovės ir parašo ne visą tiesą, o tik jos dalį.

Tačiau tiesos siekiamybė - pagrindinė, pati svarbiausia vertybė.

Mano supratimu, biografas seka aprašomo asmens pėdsakais: jų ieško, juos stebi, nagrinėja ir kiek galint tiksliau aprašo.

Sekdamas išskirtinio talento ar išminčiaus, nuotykių ieškotojo ar pasaulio bastūno pėdsakais, biografas ir pats daug keliauja: kruopščiai aiškinasi herojų brandinusį laikmetį, aplinką, ryšius. Tokiu atveju tiesiog neįmanoma išsėdėti kažkur vietoje, vienoje įstaigoje, mieste, šalyje.

Bet kartais, kažkaip biografai vis dėlto užsisėdi. 

Štai kodėl ne pakilų atradimo džiaugsmą, o veikiau nuobodulį kelia kai kurių Lietuvoje populiarių autorių parašytos biografinės knygos - dailiai išleistos, iškiliai pristatytos ir noriai išpirktos.

Pavyzdžiui, niekaip neįtikina garsaus tarpukario Lietuvos valstybės veikėjo gyvenimo aprašymas, kuris sukurtas Vilniuje ir/arba Kaune, remiantis čia pat saugomais (ir/arba čia pat autoriui atvežtais) šaltiniais, kai tuo tarpu didžiausias herojaus asmeninis archyvas toliau netyrinėtas dūla JAV, puikiai išlikusi korespondencija sieja keliasdešimt Lietuvos bei užsienio šalių elito atstovų, o pabiri šaltiniai plačiai išsklidę po Europą.

Gal dalinė biografija - geriau negu nieko?

Gal. Bet geriau tik truputį,- per arti nieko. 

 

Žlugęs interviu apie S. Darių ir (turbūt) pasisekęs filmas

Jei kas nors kreipiasi paskirų biografinių duomenų - duomenų, o ne pasakų, - kodėl gi nepadėjus.

Deja, pastarąjį kartą mano geri norai baigėsi juokingu kuriozu, apie kurį čia mielai papasakosiu.

 

Net du mėnesius (!) tariausi dėl vieno interviu; ir gavosi šnipštas.

Dokumentika, televizija ir žurnalistika buvo mano stichija iki 2009 m. Po to viskas pasikeitė, pakito darbo metodai. Dabar pokalbių įrašus darau tik išimtiniais atvejais ir tik be TV kamerų. Jei jau tikrai reikia interviu, anksčiau ar vėliau jį gaunu; ir atvirkščiai: jei interviu nebūtinas, apie jį nei kitiems sakau, nei pati galvoju. Nemėgstu net žodžio „interviu".

Bet šįkart interviu reikėjo kitiems; aš tarsi ketinau jį duoti.

Man paskambinęs TV prodiuseris pirma dvejodamas, vėliau lyg apsisprendęs, o galop primygtinai spausdamas prašė papasakoti apie... taip, apie Steponą Darių. Prodiuserio atstovaujama firma Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga kūrė (gal tebekuria) biografines apybraižas apie iškilius lietuvius; vieną seriją numatė skirti S. Dariui.

Skamba banaliai, tiesa?

Banalybė yra vienas iš tų negatyvų, nuo kurių ginti S. Dariaus atminimą stačiai įpareigoja turimos žinios. Dėl to įsijungiau į procesą.

Televizijos kūrėjai kaip visad skubėjo. Išmanydama TV verslą mėginau derėtis: drąsinau skirti daugiau dėmesio, derintis lanksčiau ir vardan įdomesnio rezultato kūrybiškai pasikankinti.

Perskaičiau visą prodiuserio atsiųstą TV apybraižos scenarijų ieškodama, kur paminėti labiau tikroviškų faktų ne apie mitinį superherojų, o apie realų pramuštgalvį vardu Steponas (ar Stepas, ar Štefanas, ar Stivenas, Stivas).

Ir kai jau beveik įtikėjau, jog atskiesiu scenarijaus patosą (tradiciškai įprastą „Lituanicos" temai), - derybos nutrūko ir skambučiai baigėsi.

Nežinau, kodėl.

Gal prodiuseris kažko pritrūko (laiko, lankstumo, intereso). O gal atvirkščiai, kažką gavo (pvz., mano disertaciją, apie kurią iš anksto įspėjau).

Aišku vien tai, kad biografinis filmas apie Steponą Darių buvo ar greit bus sėkmingai baigtas.

O bet gi tačiau, tačiau...

 

Kartoju:

lakūno biografijos vis tiek nėra.

Ir nebus, net jei per TV iškils naujas - iškilmingas, blizgus ir glotnus it muilo gabalas - paminklas.

Teks dar palaukti tikro Biografo, kuris pagaliau atliks svarbų ir didelį darbą.

Juk visada atsiranda ilgai lauktas Pirmas.

Net jei jis labai, labai, labai vėluoja.

 

------- 

Nuotraukų šaltiniai: BLKM, VDKM, asmeninis archyvas, e-Footage, ALTASS, Kūrybos elementas.