Blogas

KAS PIRMAS PARAŠYS S. Dariaus BIOGRAFIJĄ? Post scriptum: nepaskelbtas interviu.

2017-03-19

Vėl nutiko kuriozas: istorikų istorija apie S. Darių liko už borto.

Tam tikra prasme ir pats S. Darius eilinįkart liko už borto.

Mat jį aukštinančiame straipsnyje apsiribota vien tradiciniu pasakojimu, - supolitinta istorija arba gyvąja istorija, kuri labiau žiūri ne kadais gyvenusiųjų, o gyvųjų reikalų, ir kurios statusas labai prieštaringas: ja demonstratyviai nepasitikima ir tuo pat metu ypač plačiai praktiškai naudojamasi. 

Straipsnio tyčia ilgokai neminėjau, kad nurimtų jo autorių ir skaitytojų mintys ir emocijos: pavyzdžiui, nusloptų prieštaringas radybų džiaugsmas pastebėjus, kad eilinįkart šlovinant S. Darių ir S. Girėną supainiotos jų nuotraukos, ir išsisklaidytų dar kažkokie kiti potyriai 70-yje straipsnio komentarų, kurių nenagrinėjau. 

Dabar galima ramiai apmąstyti: ar tai buvo proga ypatingai nustebti, suglumti, įgyti žinių, bent jas pasitikrinti?

Ne, ne visai.

Buvo proga eksperimentiškai patvirtinti Užmarštį, kuri seniai ir įžūliai slepiasi tradiciniame pasakojime apie S. Darių, S. Girėną ir jų Lituanicą.

 

Gyvų šiandiena stelbia praeities lavonus 

Tiesiog pasitvirtino tendencija, kad politikorektišku turiniu bei tonu tvirtinama klišinė chrestomatija, kuriami ne praeičiai kiek galint adekvatūs, bet esamam laikui pritaikyti patriotiniai vaizdiniai.

Tai nebūtų savaime blogai. Tačiau blogai yra štai kas: nėra alternatyvų. 

Nors gyvename Lietuvoje, kurioje kaip niekad sustiprėjęs istorijos mokslas ir - bent deklaratyviai - sveikinama minčių įvairovė ir naujos idėjos, ši chrestomatija skelbiama it vienatinė. Tradiciškai klausomės unisono, užuot atvėrę ausis polifoniniams sąskambiams. 

Apribojant viešą erdvę nuo liberalesnių svarstymų - ir tokiu būdu intelektualiai apsiribojant - kolektyviai kuriama trapaus ir, deja, netikro komforto zona: tarsi tokia didelė šilta, jauki gūžta, kurioje visiems drauge gera tupėti. Ir kai ta gūžta sukama, moksliniam pažinimui tenka lindėti kažkur toli, anapus, nes jis - neklusnus ar netgi prastas talkininkas: proto kritikos čia niekam nereikia, o reikia širdies meilės, besąlygiško lojalumo ir tikėjimo.

Profesoriai apie tai jau gausiai dūmojo: apie politikų, tautų, istorikų istorijas daug knygų prirašė ne tik M. Foucault, bet ir R. Lopata su A. Jokubaičiu.

Tačiau ir be jokių knygų savamokslis kiemo filosofas paaiškintų, kodėl čia taip yra, kad istorikų istorijai vietos vis nėra.

Juk pats S. Darius yra seniai negyvas, - dėl to niekas nesiginčija, tiesa? Tai va. Artimų jo giminaičių buvo nedaug, ir jie kažko ypatingo nereikalavo. Kadangi likę visi gyvieji rūpinasi savais reikalais, tai visų bendram labui geriau tą vieną mirusį žmogų sutartinai, kolektyviai kažkaip vaizduoti ar įsivaizduoti negu pulti aiškintis, koks ten jis iš tikrųjų buvo. Nesiaiškinimą visaip galima pateisinti: gali būti per brangu, painu, sudėtinga, o gali visai nepavykti - tad kam vargti? Bet pats svarbiausias ir nenuneigiamas motyvas yra tas, kad daugumai normalių žmonių - juolab politikų - rūpi šiandiena; tik nereikšmingai mažumai dar rūpi ir rytojus. O jau praėjusi, vakarykštė diena terūpi istorikams. Visi tai žino, ir normalūs žmonės dėl to nesipiktina.

Tik keistas smalsuolis aukoja dalį dabarties tam, kad bent truputį tiksliau suprastų praeitį ir...

... ją supratęs, pvz., atpažintų, kuris herojus yra kuris DABAR populiarinamose nuotraukose.

Iš pažiūros bereikalingai šokčiodamas atgal ir vėl į priekį (dabartis-praeitis-dabartis) smalsuolis laimi. Ir dar kaip. Tačiau jo pranašumą "normalioji dauguma" ignoruoja ir palankiau pastebi nebent ypatingomis progomis - pavyzdžiui, per kokias nors istorines sukaktis, valstybines šventes.

 

(Testas pritaikytas "normaliems", bet tiks ir istorikams: kas yra kas fotoportrete? Atsakymai - gale.)

 

Kodėl maža įvairovės: trūksta švietimo, tyrimų, o gal klausos?  

Taigi po saule Lietuvoj nieko naujo: entuziastingai ariama sena vaga. Tradiciniu pasakojimu apie S. Darių apsiribota ir straipsnyje, ir minėtame biografiniame TV cikle (TV ciklas ir tekstai Delfi.lt - tai tas pats projektas apie Lietuvos valstybės kūrėjus, skirtas Lietuvos valstybingumo 100-mečiui). 

Tiesa, bent jau straipsnyje gausiai cituojami istorikai.

Tačiau jei žiūrėtume įdėmiai, tai jų pozicijos nei aiškios, nei paaiškintos, nei išskirtinės: tai - to paties unisono balsai, vienodos rolės. Apie naujas žinias arba reikiamus tyrimus, ateityje spręstinas problemas tekste neužsimenama, tarytum jos neegzistuotų.

Bet kuris politikos ir istorijos filosofas pritars, kad toks viešai puoselėjamas tradicinis pasakojimas veikiau remiasi esamo laiko reikmėmis nei praeito laiko tikrove, kasdieniais įpročiais, papročiais ir išankstinėmis nuostatomis, o ne moksliniu objektyvumu ir kritine analize.

Todėl tokiame pasakojime nors ir yra dokumentais pagrįstų faktų, bet dokumentinis pasakojimas nesusirezga, išlieka vienmatis ir nenuoseklus. Tradicinė siužetinė tiesė tik susiliečia su trūkčiojančia dokumentikos kreive, ir tos sankirtos sustiprina dramą, pasakojimui teikia dinamizmo, įtaigos, paveikumo.

Tokio pasakojimo skaitytojui nelieka nieko kito, tik pasitvirtinti savo įsitikinimą ir pasilikti su išankstine nuomone - kad S. Darius (kažkaip) kūrė Lietuvą.   

Toks įsitikinimas malonus, tarytum sutaurina ir iš tikrųjų yra savaip teisingas ir vertingas.

Jis ne šiaip širdžiai mielas, bet ir politiškai svarbus.

Juk tautos įsitikinimai atsiliepia tautinei valstybei.

Šia prasme supolitintos istorijos svarba yra akivaizdi.

Tik štai jos taikymas konkrečiu Lituanicos atveju visgi abejotinas.

Mat, be kita ko, mūs pamėgtos legendos šerdyje yra sovietmečiu iškreiptas mitas, - tad vaizdžiai tariant, ji užkrėsta propagandinio LKP CK ideologų viruso. 

Ar tautinė valstybė tikrai stipri, saugi ir atspari, jei kai kurie svarbūs tautos įsitikinimai paženklinti priešiškos propagandos užkrato, stokoja tvirtesnio empirinio pagrindimo ir yra lengvai palenkiami manipuliacijoms? 

Kelti šį klausimą man dabar sunkiau nei buvo apkeliauti pusę pasaulio ir rasti nematytus-negirdėtus, seniai pamirštus arba "dingusius" šaltinius.

Tačiau ateityje tikiuosi jautresnės skaitytojų klausos ir net viešos diskusijos, - kai tik pasiseks iš disertacijos išleisti knygą ir pasidalyti tuo, kas yra žinoma. 

 

Pasisakiau ir še: į straipsnį vėl nepakliuvau

Čia tik truputį atskleisiu, kokius atsakymus raštu pasiūliau į minimo straipsnio autoriaus pateiktus klausimus (kurių skubotoje pradinėje versijoje vėlėsi raizgalynė klaidelių ir pramaišiui klystant buvo paminėtas S. Girėnas, o ne S. Darius).

Atsakymus pateikiau tik vėlų vakarą, nes ne iškart supratau žurnalisto poreikius, o be to, dieną dirbu savo tiesioginį darbą biure. Gal pavėlavau. Bet jei ir taip, tai turbūt ne vien tai buvo svarbu: išsiuntusi atsakymus, po to jau visai jokios žurnalisto žinutės nebegavau, o paprastai juk bent atsisveikinama.

Nenaudoju žurnalisto klausimų, vien nuotrupas, nes tai yra jo autorinis tekstas, kurio skelbti neturiu teisės.

Tačiau klausimai nebuvo sudėtingi, ir juos supras kiekvienas, kas nors truputį apsiskaitęs Lituanicos tema.

  

---

 

- Koks, jūsų nuomone, S. Dariaus indėlis... ? Kuo prisidėjo... ?

Turiu nuvilti: atsakymo nėra ir negali būti. Per daug nežinomybės, per maža pagrindo nuomonei apie 1920-1927 m. S. Dariaus veiklą bei nuopelnus. Čia tegali būti nuojautos, viltys, geriausiu atveju - spėjimai. Be abejo, kolektyvinėje atmintyje S. Darius yra tautos didvyris; aišku, kad jis susietas ar sutapatintas su modernios Lietuvos visuomenės ir valstybės pažanga, pasiekimais, pergalėmis. Tačiau kaip ir su kuo konkrečiai? Išskyrus nuopelnus Lietuvos sporto raidai - sunku pasakyti.

Išstudijavusi S. Dariaus didžiulį asmeninį archyvą Čikagoje ir jo dokumentus Vilniuje bei Kaune įsitikinau, kad net jis pats kitų ypatingų nuopelnų sau nepriskyrė, nors mėgo juos preciziškai fiksuoti.

Nuo ketvirto dešimtmečio straipsnius ir knygas apie S. Darių rašę autoriai JAV ir Lietuvoje prižarstė liaupsių, o tikresnių duomenų, faktų ir analizės pašykštėjo. 2010-2016 m. išsamiausiai tirdama „Lituanicos" istoriją ir aš pati, tiesą sakant, S. Dariaus biografijos netyrinėjau, nes biografų kitoks darbo laukas, kiti tikslai, uždaviniai, problemos ir metodai.

Taigi yra tokia neįtikėtina ir kartu akivaizdi problema: neturime tautos didvyrio biografijos. Kol biografijos nėra, linksniuoti herojaus nuopelnus - tas pats kas šaudyti į dangų tuščiais šoviniais.

Tarkime, fragmentiškai težinome aplinkybes, kuriomis 1920-aisiais S. Darius atvyko į Lietuvą. Jei „Susivienijimas Amerikos lietuvių kareivių" nedavė Lietuvai Amerikos lietuvių brigados, jei tyrėjai ją vadino "iki kurmrausio susitraukusiu kalno dydžio projektu", tai ir mūsų didvyrio paveikslą derėtų atitinkamai tikslinti: giliau suvokti jo idealistinius užmojus, kuriems nuo pat pradžių nebuvo lemta išsipildyti. Labai intriguoja painiava 1920 m. S. Dariaus amerikietiškuose ir lietuviškuose asmens dokumentuose, prieštaringas pilietybės statusas ir kelis mėnesius tetrukusi tarnyba vidaus reikalų sistemoje, prieš stojant į kariuomenę. Ir tai - tik dalelytė mįslių.

- Kaip jam sekėsi... ? Kodėl (...) nesijautė laimingas?

Laimė/ nelaimė yra abstrakti sąvoka, o be to, disertacijoje šiek tiek daugiau aiškinausi tik vieną S. Dariaus tarnybos Lietuvos karo aviacijoje aspektą. Mane domino jo skraidymo patirtis, tiksli skrydžių trukmė ir pobūdis.

Išanalizavus literatūrą, tarnybos dokumentus ir palyginus to meto statistines apžvalgas, teko daryti išvadą, kad jis buvo geras lakūnas, bet buvo už jį geresnių. S. Dariaus labui svarbu pasakyti, kad jis tuščiai nesusireikšmino ir akcentavo vien tai, kad Lietuvoje išmoko skraidyti ir pelnė karo lakūno vardą. Jis tikėjosi meistrystės pasiekti JAV, o čia sekėsi, deja, sunkiai... Priežastys, dėl kurių S. Darius kartais aukštinamas labiau už kitus mūsų karininkus, man paaiškėjo tik įsigilinus į platų kontekstą, atnarpliojus mito apie „Lituanicą" ištakas ir raidą. Tačiau patį nuokrypį nuo tikrovės įžiūrės bet kas: pakaks perskaityti pluoštą mūsų karininkų biografijų ir paaiškės, kad S. Dariaus minėjimas lygia greta su A. Gustaičiu ir J. Dobkevičiumi - netgi žymiajame P. Jurgėlos bestseleryje - tėra subjektyvus, egzaltuotas perdėjimas. S. Dariaus tarnybą biografams dar teks nuskaidrinti ir detalizuoti.


- Tyrinėjote jo asmenybę (...). Kokį jį matote (...)?

S. Dariaus asmenybės giliau netyrinėjau. Mane domino jo veikla, - ypač grįžus iš Lietuvos į JAV 1927-1933 m. Tad galiu pateikti tik argumentų, prielaidų apie jo charakterio bruožus. Turiu daug pagrindo manyti, kad žmogus buvo temperamentingas, energingas, iškalbus, reiklus sau bei kitiems ir gerąja prasme ambicingas. Jaunystėje buvo linkęs idealizuoti, brandesniuose metuose - perdėtai rizikuoti. Stokojo lankstumo, kantrybės, atsargumo, - kaip dabar sakytume, pernelyg nelavino vadybos ir diplomatijos gabumų. Jis ir turėjo, ir kartu stokojo lyderystės įgūdžių: galėjo sužavėti, įtikinti, pritraukti minių minias, bet vargiai gebėjo jas valdyti. Jis buvo stebėtinai autokratiškas, individualistas ir daugiausiai bei geriausiai veikė savarankiškai, vienas pats. Žodžiu, buvo išties charizmatiška ir daugiapusė asmenybė.

- Bloge rašėte (...), kad atsiskleistų ne mitinis superherojus. Koks (...) tikrasis S. Darius?

Esu giliai įsitikinusi, jog tai - pakankamai padorus ir nusipelnęs asmuo, kad gerbtume jį tokį, koks jis iš tikrųjų buvo: ne kipšas ir ne šventasis, tiesiog gyvas žmogus, kūnas ir kraujas. Jis turėjo stiprią ir didelę širdį krūtinėje, gerą galvą ant pečių ir labai, labai daug minčių, kurios nuolatos varė jį priekin. Jis iš visų jėgų skubėjo tas mintis įgyvendinti. Kartais pernelyg, kone beprotiškai skubėjo. Bet jis tai darė taip nuoširdžiai, kad neįmanoma jo teisti.

Žurnalistė, istorikė dr. Gražina Sviderskytė

(priartėjusi su istorikų istorija jau prie pat, visai arti borto)

 

---

 

TESTO atsakymas: S. Darius - kairėje, S. Girėnas - dešinėje.

Nuotrauka: BLKM.