Blogas

Apie Gedimino kalną ir "Lituanicą" jo papėdėje: kai veši garbstymas ir visiškai išnyksta pagarba

2017-04-27

Šis tekstas prasidėjo Kėdainiuose, o baigėsi ten, kur fotografuota: ties Mindaugo tiltu Vilniuje.

Du bičiuliai, mokslų daktarai (vėl) be jokių rėmėjų sutvėrė parodą ir pakvietė jos apžiūrėti. Išėję iš parodos šnekučiavomės ir žvilgčiojome į Gedimino kalną. Buvau vos grįžusi iš Lituanica-documentica nedidelio turo po kelis miestus. Pokalbis, kelionių įspūdžiai ir nuotraukoje užfiksuoti objektai - labai susiję.

Ar nuotraukos pirmame plane pakankamai ryškus "Lituanicos" simbolinis sparnas?

Sparno statytojai pataikė puikiai.

Dabar praeivis, stabtelėjęs ties Technikos muziejaus įėjimu ir gėrėdamasis Gedimino kalno perspektyva, gali medituoti apie tai, kaip klostosi tautos šventenybių atminimo ir pagerbimo reikalai.

Nuo "Lituanicos" 1933-iųjų iki šių dienų. Iki štai šio momento, kai prapliupę liūtys itin uoliai plauna nustekentą kalną.

 

Jubiliejus vėl bus gėda?

Ar užsitęsusi baudžiava, ar kokia kita nelaimė lėmė, kad Lietuvoje šitaip mėgstama garbinti: visokius stabukus ir, aišku, gerąjį valdovą.

Atminties kultūrai tai - lyg prakeikimas. Šiaip žmonės tingūs, bet kaip uoliai garbina, ką paliepia valdovė ar Seimas, arba savivaldybės Kultūros skyrius! Apsikaišo transparantais, rikiuojasi į procesijas ir sako kalbeles, - dažniausiai poetų ar dokumentų citatomis, nes prabilę savais žodžiais ima kalbėti niekus. 

Dabar pasiuto triūbyti dėl artėjančio Valstybės atkūrimo šimtmečio.

Stringanti plokštelė: Vasario 16-oji Mažylis 100-metis Bumblauskas 16-oji Aktas visi istorikai mulkiai 100-metis, - ir taip be galo.

Tačiau juk vyksta ir artėja dar daugiau svarbių bei įdomių dalykų.

2018 m. spalio 7 d. sukaks 30 metų, kai Gedimino bokšte iškilo lig šiol virš jo plazdanti trispalvė.

Ką darysim?

Kad ir kaip kitąmet susiklostys, kol kas vyksta visiškas absurdas.

(Tiesa, besikalbant bičiuliai sakė - gal juokavo, - kad absurdas tęsis nebeilgai, jei kalno slinktį dar paspartins smarkios liūtys.)

2012 m. stebint "Lituanicos" 80-mečio programos sudarymą ir ypač - vyriausybinės darbo grupės posėdį teko įsitkinti, kad politiniu lygmeniu laiminami vaikučių stovyklų bei kitoniško "dvasios puoselėjimo"*, t. y. niekinių renginių paketai - ne nelaimingas atsitikimas, o esamo mentaliteto chrestomatija: toks atminties kultūros ir kultūros politikos lygis.

Skatinama garbinti stabus be sąlyčio su tikroviško gyvenimo reikmėmis, be pagrindo žmonių savižinai, pasitikėjimui, orumui. 

Rokiškio Rabinovičiaus - rašančio viešą tinklaraštį ir visgi besislapstančio po slapyvardžiu, idant tyrimo nebaigęs nebūtų išrūkytas - straipsnį apie Gedimino kalno griuvimo priežastis, apibendrintais skaičiavimais, perskaitė 700.000 žmonių: turbūt visi, kas Lietuvoje turi internetą.

Ir ką? Nieko. Vienas, antras balselis pasigirdo iš nuošliaužom užversto Nacionalinio muziejaus: cyp, cyp.

To smarkiai per maža!

 

Tad Lituanica-documentica, maža blusa 700 tūkstančių skaitytojų galybėj, išreiškė dideliausią paramą Rokiškiui Rabinovičiui ir dar keliems "muškietininkams". Maža, bet eikli blusa linki, kad kitąmet minint Trispalvės iškėlimo 30-metį jie džiaugtųsi savo pasiekimais, o ne rautųsi plaukus, kad išplautas ne tik Gedimino kalno šlaitas, bet ir Gediminaičių ainių smegenys.

Gali būti, kad vienintelis tikras būdas išgelbėti Trispalvės jubiliejų nuo gėdos - sukurti ne minėjimo programą, o baudžiamąją bylą.

(Pvz., žr. LR BK 127 str.: Valstybės simbolių išniekinimas.)

 

Galvos nereikia guldyti: verčiau ja naudotis

Išmokus šią paprastą taisyklę, Lietuvoje pasikeistų daug dalykų.

Bet ji niekada nebuvo laikoma prioritetu, ir dabar dar iki jos - toli gražu.

Jei 1988 m. spalio 7 d. (kai virš Gedimino bokšto iškelta Trispalvė) būtų kas pasakęs, kad Gedimino kalnui grės sugriūti, - ne "prie ruso" ar lenko, o "prie savęs pačių" - pamanyčiau, žmogus išprotėjo.

Ta minia, kuri stovėjo susiglaudus ir iš laimės ašarojo, būtų prisiekusi nors ir savo kūnais dengti brangius simbolius nuo priešų ir pavojų. Kai iš tikrųjų kilo pavojus, 1991 m. sausio 13-ąją taip ir nutiko: kūnais dengėme TV bokštą ir Seimo rūmus; manęs su broliu mama namie neišlaikė, tik giliai žvelgė į akis ir nesistengė sulaikyti...

Nėr ko ilgėtis kruvinų įvykių ar virkauti dėl Margirio Pilėnų (ypač po to, kai D. Mačiulis su D. Baronu parašė puikią knygą). Verčiau be jokių žygdarbių ramiai gyvent: kurti idėjas, dirbt ir eiti priekin.

Bet, BET. 

Dabar mama be vaistų neprabyla apie Gedimino kalną. Žodis "laisvė" ją pravirkdo. Už ką?

Laikai pasikeitė, Lietuva kita. Bet ji vėl žvelgia į akis ir nebando sulaikyti... 

Gal tikrai bėdos užtrauks šitie bičiuliai: be aukštų postų, šlovingų vardų ir žvaigždžių aureolių, o visgi atkakliausi suardyto Gedimino kalno detektyvai. Jie aukoja jėgas ir laiką, gal net savo perspektyvas. Bet nėr daugiau kaip būti: tik jų pusėje ir su jais.

Galvai geriausia vieta - ant pečių, o ne televizoriuje ar ant pagalvės.

 

Kodėl kalno slinktis viešoje erdvėje kelia pyktį ar ironiją, ne protestą?

Todėl, kad minėta taisyklė ne šiaip ignoruojama, o nuosekliai trypiama. 

Gana įdomu yra tai, kad dabar ginti gerovę - kartu ir garbingus simbolius - tarsi lengva. Bet tas lengvumas sąlyginis: kai demokratinėje valstybėje niokojamas bendras gerbūvis, kai pitktnaudžiaujama valdžia arba ji užgrobiama, tada kova tarsi nematoma.

Gerovės neuždengsi kūnu kaip tada TV bokšto. Nebėr priešų, nebesišlaisto omonininkai.

Nėra kito kovos būdo, tik naudotis savo galva.

Tiesą sakant, ištisa Lituanica-documentica, visi tekstai ir diplomai grįsti galvos taikymo "metodika".

Tai buvo ir tebėra nenoras paklusti ideologijai, kuri seniai išsivadėjo, kuri storai aplipusi sovietų ideologų "pagražinimais" ir kuri diegiama masiškai, inertiškai, be kritinės refleksijos. Nenoras būti valdomam; siekis gyventi savarankiškai. Nenoras garbinti lietuvių ikonos Dariaus Girėno; siekis gerbti lietuvius Steponą Darių ir Stasį Girčių-Girėną.

Tai - aktyvus veiksmas kasdienybėje, o ne plūduriavimas idėjų lygmenyje. 

Kai kaskart žmonės klausinėja - kam darei tą ar aną, koks tavo tikslas, ko tau negana, kas nepatinka, - sunku nutylėti kontraklausimą: kodėl jie patys nieko panašaus nedarė? Taip klausti įžūloka, bet kito būdo pasiaiškinti nėra.

Galvoti, tyrinėti, siekti atsakymų ir pokyčio - natūralu. Bet kai kam tai, pasirodo, yra kosTmosas

Viena ponia aprašydama vieną iš susitikimų išsireiškė taip: "Ji (G. S.) save vadina avantiūriste." Na, tai ...oho. "Komplimentas" priimtas.

Kodėl tautos didvyriais vadinami S. Darius ir S. Girėnas 35 metus Lietuvoje nerado amžino poilsio vietos, ir kodėl jie nepaisant šio ir daugelio kitų nonsensų daugiau nei 80 metų tebėra aklai garbinami, bet taip ir nepažinti, nepagerbti lietuvių kolektyvinėje atmintyje, - tai jau maždaug pavyko išsiaiškinti.

Bet va dabar Gedimino kalnas tyliai ir užtikrintai griūva. Kodėl? Dar ne visai aišku.

 

Garbstymas - ne tik nesąmonių, bet ir praradimų palydovas

Apskritai, Kėdainiuose, Ignalinoje ir ypač Druskininkuose nepaprastai gerai pasikalbėjome apie "Lituanicos" skrydį, katastrofą ir atminimą.

Daugelis žmonių - žingeidūs ir gana aktyvūs. Pasiilgę faktų: kaip jie patys sakė, "ieškomos tiesos".

 

(Ignalinos rajono viešojoje bibliotekoje 2017-04-26; L. Jakubsevičienės nuotr.; apie renginį - čia)

 

Tačiau pasitaikė, kad, pavyzdžiui, klausiama leidimo: "Tai pagaliau pasakykite man, ar lakūnus didvyrius gerbti, ar jau nebegerbti?"

Signalas, kad turime problemų.

Tebėra žmonių, laukiančių instrukcijų ir aiškių nurodymų, ką jiems gerbti.

Lietuva 27 metus laisva, o tebesinori ukazų, nors tu ką. Neduok, Dieve, jei jų slapti norai išsipildytų ir vėl ateitų laikai, kai galės prenumeruoti dienraštį "Tiesa"...

Susitikimuose bandžiau paaiškinti - nors sunkiai sekėsi - štai ką: 

pagarba yra aktyvus veiksmas, o ne pasyvi būsena;

pagarba neužsakoma ir neatšaukiama: ji yra paties individo valioje; 

pagarbos šaltinis negali būti Prezidentūra ar mokslo institutas, arba partija, politrukas;

pagarba nesuderinama su letargu, intelekto negalia arba apatija, ar tiesiog tingėjimu. 

Arba gerbi, arba negerbi.

S. Darių, S. Girėną, "Lituanicą".

Ir visa, kas brangiausia Vilniuje - Gedimino kalną.

Jau buvo leista "Lituanicai" - iki 1940 m. ir vėliau dešimtmečius neištirtai, neaprašytai, paminklu nepagerbtai - kartu su vis kilnotais didvyrių palaikais trūnyti. Nors unikalus istorijos palikimas nebuvo sunaikintas, bet vis atsidurdavo netoli to. O galop jubiliejiniais 2013 m. buvo sukištas į ankštą Vytauto Didžiojo karo muziejaus vitriną kaip į stiklainį: net ir konservatyviausių pažiūrų aviacijos veteranų bei istorijos puoselėtojų siaubui, tapo metaforiška istorinės savimonės bei savigarbos instaliacija. 

Dabar gi už valstybės pinigus nuspręsta pagal savo skonį pagražinti Gedimino kalną ir apmūryti auksiniais akmenimis, po kuriais jis tįžta. Ar gali būti, kad bus nuolankiai taikstomasi? Kad ardoma veikla bus pamiršta kartu su visu kalnu (jei tik 30-mečio ar kita proga dėmesio neatkreips pagarbinimo ukazas)?

Tikėtis proto - ir tikros pagarbos - pergalės leidžia ne gera valdovė arba partijos, juolab ne ministerijos, o vos keli bičiuliai.

 

-------- 

 * - G. Sviderskytė. Sukakčių sindromas: puoselėti dvasią, laukti paveikslėlių // Naujasis židinys-Aidai, 2012, nr. 5, p. 34-35