Blogas

Eureka! Rasti katastrofos oficialaus tyrimo Akto priedai

2012-09-25
EUREKA! Vakar pusdienį rankose laikiau dingusius iš archyvų dokumentus: Antano Gustaičio vadovautos Aviacijos komisijos Lituanicos katastrofos tyrimo išvadų Akto priedus.

Privačiame seife išsaugota keliasdešimt lapų neįkainojamos, neskelbtos, netyrinėtos, visiškai naujos (tiesa, beveik 80 metų senumo) medžiagos! Ir tai - ne kokios nors kopijų kopijos, kokių, tiesą sakant, tikėjausi, bet tvarkingai susegtas originalų paketas.

Archyve buvau radusi Akto priedų pėdsakų: tikslų sąrašą plk. ltn. A. Gustaičio raporte, kitur pasklidusių užuominų apie jų egzistavimą. Bet priedų turinys buvo paslaptis: jie nebuvo cituojami ar išsamiau minimi. Turinio prasme, tie priedai dingo tarsi be žinios.

Šitiek laiko reikėjo laužyti galvą, spėlioti, ieškoti... Kas galėjo tikėtis, kad „sezamas atsivers"?!

Vakarykštė išvyka klostėsi taip gerai, įspūdžiai buvo tokie stiprūs ir pozityvūs, kad beveik drįsčiau sakyti, jog tai nebuvo viena iš tų eilinių sunkių misijų, kai leidiesi nežinomybėn ir išeikvoji begalę jėgų, nusikali it pirmykštis žmogysta, kol nutrenki ir parvelki geidžiamą mamutą. Tai buvo tiesiog Vienas Didelis Malonus Siurprizas.

Neprisimenu bergždžios dienos, praleistos dirbant su dokumentais, bet vis dėlto taro jų reta tokių, kai norisi lyg Archimedui numoti į santūrumą ir it vaikėzui džiūgauti: „Radau, radau! Eureka-aaaa!!!"

Na, bet gana šūkauti. Man tai - atradimas. Taip pat - visiems kitiems, kurie iki šiol nežinojo vienos paprastos Lietuvos šeimos saugomos paslapties.

Tačiau toji šeima, tie žmonės, su kuriais, tikiuosi, ilgam suvedė trumpa, užtat šilta pažintis, apie „dingusius" dokumentus žinojo visą laiką. Visą Tą Laiką.

(Rašau "tie žmonės", nes atsižvelgiu į prašymą neatskleisti jų asmenybių bei gyvenamosios vietos. Nei miesto, nei regiono. Galiu tik pasakyti: šeima gyvena Lietuvoje. Ir dar - ačiū, kitaip būtų keblu atsekti dokumentų klajones! - kad dokumentus paėmė saugoti jų artimasis, 1982 m. miręs kunigas. Šeima apie jį turi labai mažai žinių, todėl teks atsiversti jo bylą Kauno arkivyskupijos kurijos archyve.)

Tiems žmonėms bepigu: juk dokumentų slėptuvė buvo pačių namuose!

Bet jų žinojimas buvo savotiškas - kitoks, ypatingas. Tiksliau - kaip tik įprastas: jie žinojo, kad saugo Kažką, bet nežinojo, Ką.

Pas juos svečiuosna pirmiausia įsiprašė pažįstami meno kūrėjai, viešai pasižadėję kitąmet sukurti apie Lituanicą filmą (sakyčiau, drąsus užmojis; bet tebūnie įmanomas). Po kelionės jie pasakojo, kad imant dokumentus drebėjo rankos: it pastvėrus raktą nuo nežinia kur pakasto lobio.

Jie klausė manęs, gal aš žinau, kas ir kur. Pasakiau, kad, matyt, žinau, bet turiu įsitikinti. Ir kai nuvažiavusi pas tuos žmones dokumentus paėmiau į savo rankas, pasijutau ramiai - lyg parėjusi namo, lyg įsijungusi tamsiam kambaryje šviesą.

Akto priedų paketas atsirado pačiu laiku. Kitu atveju, radinys būtų sukėlęs labai daug triukšmo (ką dabar, spėju, veikiai padarys), tačiau neatnešęs daug naudos.

Tik dabar žinome šaltinius archyvuose, kurie leidžia tiksliai, be klaidinančių interpretacijų ir bereikalingų ginčų radinį identifikuoti, nustatyti jo kilmę, patikrinti patikimumą ir bent apytikriai atsekti jo „dingimo" aplinkybes.

Tad ir šis „Eureka!" neskalambys kaip tuščia skardinė. Reikia tik dar truputį laiko.

Maga greičiau išpurtyti, iššukuoti turimus Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentų išrašus bei kopijas. Šio radinio istorija verta atskiro nuodugnaus tyrimo ir, laimei, negaliu jo išvengti!

O tie garbingi žmonės verti nuoširdžios padėkos už tai, kad parodė gerą valią, nedelsė dar ilgiau ir išdrįso pasitikėti. Jei tik kiti, turintys vertingų žinių, būtų panašiai drąsesni! Tada per trumpesnį laiką sužinotume nepalyginamai daugiau. Juk Lituanicos byloje trūksta toli gražu ne vien šio Akto priedų paketo...

Tęsinys - čia .