Tyrimas

Faktai

Atgal
VU Istorijos fakultete dr. G. Sviderskytės 2016 m. rugsėjo mėn. apgintoje disertacijoje Stepono Dariaus ir Stasio Girėno byla: istorinis vyksmas, traktuotė, naratyvo evoliucija 332 psl. tekste yra daugiau nei 1046 (tūkstantis keturiasdešimt šešios) nuorodos.
 
Analizės aspektus koncentruotai perteikia 6 lentelės, 4 schemos, 2 diagramos, 6 priedai.
 
Toks buvo pagrindinis tyrimo tikslas: pirmą kartą nuosekliai, išsamiai, nešališkai, argumentuotai papasakoti Lituanicos istoriją.
 
  
 
Geografinės tyrimo ribos - JAV, Vokietija, Lietuva.
 
Chronologinės ribos - 1927-2013 m.: nuo pirmų žinučių JAV lietuvių spaudoje apie S. Dariaus būsimą transatlantinį skrydį iki skrydžio 80-mečio minėjimo.
 
Detaliausiai išnagrinėta 1933 m. vidurvasario viena savaitė: Lituanicos skrydžio išvakarės, pirmos 24 valandos po katastrofos ir dar kelios paros.
 
Paprastai tariant, disertacijos esmė yra istorinio vyksmo rekonstrukcija ir populiaraus pasakojimo (naratyvo) dekonstrukcija.
 
Atliktas tyrimas atvėrė įspūdingos apimties faktologiją ir visiškai naują problematiką.  
 
Šiuos tyrimo bruožus turėtų išlaikyti MONOGRAFIJA, kurią tikimasi parašyti 2017-2018 m.
 
--- 
Tik keli teiginiai iš disertacijos išvadų:
 
  • Lituanicos transatlantinio skrydžio parengtis tradiciškai vertinama idealizuotai. Iš tikrųjų ji buvo daugeliu aspektų problemiška - nuo lakūnų asmeninių pilotavimo/navigacijos įgūdžių iki lėktuvo techninio paruošimo ir skrydžio įteisinimo;
  • Legendos apie S. Dariaus ypatingą pilotavimo patirtį ir išskirtinius aviacinius pasiekimus gerokai prasilenkia su tikrove; S. Girėno įgūdžiai buvo dar kuklesni;
  • Populiarus teiginys, esą lakūnai Niujorke taip stokojo pinigų, kad nesumokėjo JAV Valstybės departamentui 100 dolerių ir vien tuo nusižengė JAV oro teisei, visiškai neatitinka tikrovės ir turi būti paneigtas kaip pažintinėje literatūroje įtvirtinta faktinė klaida; pažeidimų padaryta daugiau ir įvairesnių;
  • Dėl parengties būvio ir kitų nepalankių priežasčių trečiasis, finalinis etapas Europos žemyninėje dalyje navigacijos požiūriu tapo ekstremalus. S. Darius sąmoningai apsisprendė rizikuoti, bet ramino visuomenę ir rėmėjus priešingais teiginiais (kuriais lig šiol plačiai remiamasi). Šis prieštaravimas po katastrofos padėjo sklisti gandams apie pašovimą; 
  • Skrydžio plano trūkumai įgijo ypatingos reikšmės po katastrofos, kai mažiau nei per 18 valandų įvyko staigi JAV, Vokietijos ir Lietuvos institucijų sąveika;
  • Iki katastrofos Lietuva formaliu požiūriu su skrydžiu ar lakūnais nebuvo niekaip susijusi; autoritetinga, bet nevyriausybinė organizacija - Lietuvos Aeroklubas - vienintelė palaikė ryšius su S. Dariumi, tačiau neišprašė iš jo tikslių skrydžio duomenų;
  • Po katastrofos Lietuvos vyriausybė, raginama LAK, skubiai įsitraukė į procesą ir prisiėmė teisiškai abejotiną ir politiškai nepasvertą, praktiškai neįmanomą misiją: ne tik parsigabenti ir palaidoti lakūnų palaikus, bet ir užtikrinti skrydžio relikvijų pagarbų įamžinimą, ir net ištirti katastrofos aplinkybes; 
  • Tuo pat metu JAV nedelsiant pasinaudojo Lietuvos iniciatyva ir dėl politinių, teisinių, diplomatinių sumetimų nusišalino nuo tolesnių veiksmų; 
  • Lietuvos iniciatyvą dėl savo vienašališkų interesų visomis priemonėmis rėmė Vokietija (padėjo į Kauną išgabenti palaikus ir relikvijas, surengė iškilmingas palydas ir pan.); tačiau tariamai kilnią paramą Berlynas vėliau net kelerius metus naudojo diplomatiniam spaudimui prieš Lietuvą; 
  • Taip po katastrofos mažiau nei per 24 val. įvyko vadinama politinė rokiruotė: tai buvo pats svarbiausias veiksnys, kuris nulėmė ilgalaikes atomazgas ir suformavo populiaraus pasakojimo (naratyvo) ištakas, tarsi užprogramavo lig šių dienų išlikusią Lituanicos atminimo ir istorinio pažinimo būklę;
  • Pirmiausia Vokietijoje, po to Lietuvoje atlikti oficialūs Litaunicos katastrofos tyrimai buvo skuboti, paliko daug spragų, buvo vykdomi politinio spaudimo sąlygomis ir dėl daugelio priežasčių turi būti vertinami pirmiausia kaip politinei Berlyno ir Kauno valiai pajungti formalumai;
  • Gandai apie Lituanicos pašovimą neturėjo konkretaus pagrindo (taip pat ir konkretaus autoriaus) ir turi būti vertinami kaip politizuoti, sąmoningi perdėjimai: jais buvo tendencingai iškreiptas Vokietijos vykdomo slapto ginklavimosi vaizdas;
  • Gandus paradoksaliai skatino sutartinis valdžių tylėjimas: Lituanicos katastrofos sukeltas ažiotažas statė Vašingtoną į "nemalonią padėtį" ir kirtosi su Berlyno užsienio bei vidaus politikos prioritetais, o Kaunas susipainiojo iliuzijose ir realijose, todėl oficialių duomenų apie katastrofą neviešinta arba skelbta labai mažai;
  • Iš konfidencialių dokumentų nustatyta, kad Lituanicos katastrofa įvyko strategiškai svarbiame Vokietijos regione, kuriame po poros metų paskelbta neskraidymo zona; tai buvo svarbus (bet ne vienintelis) motyvas, skatinęs Berlyną visomis priemonėmis stabdyti gandų plitimą;
  • Katastrofos vieta taip pat buvo vos už keliasdešimties kilometrų nuo pagrindinio planuoto Lituanicos maršruto, kuris driekėsi per Vokietijos sausumą;
  • Lituanicos maršruto per Vokietiją galimybę po katastrofos griežtai neigė Lietuvos tyrėjai, diplomatai ir ypač Vokietijos pareigūnai; tačiau svaresnio pagrindo (išskyrus politinį motyvą) neigimams nenustatyta: priešingai, Lituanicos įgulos vadas ir skrydžio navigatorius S. Darius buvo iš visų pusių raginamas ir planavo rinktis būtent šį kelią. Iš jo išsukti galėjo paskatinti tik prieš pat startą paaiškėjusios naujos orų sąlygos (žr. meteorologinės reanalizės studiją), o tai dar apsunkino orientavimąsi finaliniame (galimai, ir tarpiniame) skrydžio etape;
  • Faktinis Lituanicos skrydis dokumentuotas tik nuo Niujorko iki vakarinio Niufandlando salos taško ir nuo Stargardo (kur duomenys nėra visiškai patikimi) ar Berlincheno (čia duomenys labiau įtikinami) iki Dėlcigo miško prie Kuhdamm kaimo. Dėl to faktinio maršruto, techninių parametrų ir orų sąlygų tiksliai nustatyti neįmanoma: kol nebus rasta daugiau šaltinių, tai išliks ne įrodymų, o tik - geriausiu atveju - hipotezių zona.