Tyrimas

Mitai

Atgal
Nuo 1935 metų iki šių dienų plačiai žinoma frazė: SOLDINO MIŠKO PASLAPTIS.
 
Tai - legendos, mito apie Lituanicą šerdis. 
 
Įtaigų, liaudžiai patikusį, kolektyvinės atminties vaizdinius taikliai atitikusį žodžių junginį sukūrė Čikagoje gyvenęs Lietuvos išeivis, lietuvių skautų judėjimo pradininkas, žurnalistas, aktyvus S. Dariaus ir S. Girėno žygio talkininkas, atsargos kapitonas Petras Jurgėla (1903-1992).

P. Jurgėla taip pavadino vieną skyrių savo garsioje knygoje, iki šio tyrimo nepranoktoje monografijoje apie Lituanicą - Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas: jų gyvenimas ir pirmasis lietuvių skridimas per Atlantą iš Amerikos Lietuvon, su 81 paveikslu ir 5 brėžiniais (Čikaga, 1935; fotografuotas leidimas - Vilnius, 1990).

Štai šio skyriaus - kuri, beje, S. Dariaus artimųjų rūpesčiu bei lėšomis Čikagoje išleista didžiuliu tiražu ir puikios kokybės, per beveik 80 metų nesudriskusi, neiširusi - atvartas, kur autorius, negailėdamas meninio polėkio, raito paslaptingus klaustukus: 

 

 

P. Jurgėlos frazę pasigavo kiti autoriai. Variacijos ypač plačiai sklido JAV lietuvių spaudoje, memuaruose.

Lietuvoje Soldino miško paslapties vieši svarstymai buvo apriboti, pirmiausia, dėl politinio klimato ir 4 dešimtmetyje ypač sugriežtintos cenzūros.

Vis dėlto tais pačiais 1935 m. tokiu pat pavadinimu pasirodė grožinė knyga: Leokadijos Luncienės "Atlanto nugalėtojai arba Soldino miško paslaptis".

L. Luncienė buvo viena iš dviejų Kauno rašytojų mėgėjų, kurios neprasibrovė į kultūros elitą, užtat pateikė staigmenų monotoniškoje, cenzūros aptramdytoje Lietuvos viešoje erdvėje.

Kol valdžios vyrai ir solidesni kūrėjai apie Lituanicą tylėjo, dvi paprastos moteriškės - Leokadija Luncienė ir Juzefa Povilaitytė-Venckūnienė - nustebino absoliučiai netikėtu, politinių įtampų metu stačiai nekorektišku, nežabotai drąsiu kūrybos pliūpsniu. Jų romanai apie Lituanicą svaiginte svaigina gaivališka, paviršutiniškai rafinuota, bet iš esmės giliai liaudiška fantazija. 

Galbūt dėl stačiokiško pavadinimo L. Luncienės romanas užkliuvo vokiečių užsienio reikalų ministerijai. Lietuvos diplomatams Berlyne primygtinai nurodyta išimti jį iš Lietuvos viešų skaityklų. Tai nutiko 1939 metais, praėjus net 6 metams po mįslingos katastrofos!

Plačiau apie užmarštin nugrimzdusias kūrėjas ir jų išskirtinę (kultūros politikos prasme) kūrybą žr. išsamų G. Sviderskytės straipsnį: nuorodas rasite čia.

   

 

Rimtesnėje pažintinėje literatūroje paprastai linksniuojamos šios PASLAPTYS, kurias beveik visas reiktų laikyti mito dalimi:

  • Faktiniai skridimo duomenys:
  • Nežinoma maršruto atkarpa virš Atlanto, trūksta skridimo Europoje užrašų
  • Neaiškus kuro likutis, vokiečių ir lietuvių tyrėjai pateikė skirtingų spėlionių
  • Nepaaiškintas lėktuvo blaškymasis Vokietijoje apie 90 min. iki katastrofos
  • Nepatikslintas prieš katastrofą praskristas objektas - Berlincheno stovykla

  • Katastrofos vietoje ir vėliau esą kilę įtarimai: 
  • Greitai vokiečių "sutvarkyta" katastrofos vieta
  • Vokietijoje „dingo", Lietuvai prašant nebuvo perduota "1/3 lėktuvo"
  • Vokietijoje užlaikytas, Kaune dingo ir liko neaprašytas lėktuvo borto žurnalas (dienynas)

  • Po katastrofos ūmai spaudoje išplinta gandai apie pašovimą:
  • Prancūziška ir "tremtyje" leidžiama vokiečių socialdemokratų spauda apkaltina nacius pašovus Lituanicą  
  • Dėl svetur plintančių gandų Vokietija pateikia demaršą Lietuvai (!), Kauno oficiozai paskelbia paneigimus
 
 
(Meninė interpretacija - "ALTSS", "Kūrybos elementas" © 2012 m.) 
 
 
  • Oficialių komentarų stygius ir oficialių tyrimų spragos:
  • Berlynas: oficialus raportas; kategoriški pašovimo neigimai
  • Kaunas: oficialus tyrimas; kategoriški pašovimo neigimai
  • Vašingtonas: nėra JAV piliečių žūties tyrimo
  •  
  • Lietuvos aide tik 1933 m. spalio 9 d. paskelbtas išvadų Aktas
  • Liudininkų, amžininkų prisiminimai išlieka prieštaringi
 
(Meninė interpretacija - "ALTSS", "Kūrybos elementas" © 2012 m.)